asmuo

Vasilka

5 teiginiai5 įrašai2 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 5 teiginiai ir visi 5 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–6 iš 6 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Galičo kunigaikštis Vasilka su Švarnu buvo Leono išsiųstas į Ugrovską pakviesti Vaišvilko į Vladimirą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 120

Patogiau, \ngirdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kuni­\ngaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir \ndraugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė \nįtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, ne­\nįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas \ntikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau vi­\nsada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie \njokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
t-002vidutinis

Narbutas nurodė: Mūšyje su jotvingiais Vasilka liko su Ziemovitu, o Lozorius su poloviečiais laukė rezerve, kuris vėliau atvyko į jų kariuomenę.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 129

Vasilka pasiliko su Ziemovitu, o Lozorius lūkuriavo re­ zerve su poloviečiais. Pastaruosius jotvingiai smarkiai puo­ lė ir atėmė vado vėliavą. Kai šis rezervas atvyko į Vasil- kos ir Ziemovito kariuomenę, įvyko žiaurus mūšis: iš abie­ jų pusių krito daug karių, bet Vasilka ir Ziemovitas narsiai kovėsi, kaip Ir Andrius, rūmų urėdas, nors ir ligotas, bet narsus žmogus.
t-003vidutinis

Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun tė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi matyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat pas juos atvažiuotų pasitarti.

Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 55

Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun­\ntė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi­\nmatyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat \npas juos atvažiuotų pasitarti.\nIr Haličo kunigaikštis Vasilka kvietė Vaišvilką, \nkad jis ten pat pas juos atvyktų ir susitiktų su jais. \nVaišvilkas nenorėjo ten dalyvauti, nes gyveno nesan­\ntaikoje su kunigaikščiu Levu, ir dėl kunigaikščio Levo \njam nevertėjo ten važiuoti, bet atvažiavo į Vladimiro \nmiestą, pasitikėdamas Vasilkos ir Švarno žodžiu.
t-004vidutinis

Vasilka ir Švarnas Kojelavičiaus pasakojime pakvietė Vaišvilką į Vladimirą, o Vaišvilkas jais pasikliovė ir nusileido jų prašymams.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 120

Patogiau, \ngirdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kuni­\ngaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir \ndraugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė \nįtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, ne­\nįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas \ntikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau vi­\nsada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie \njokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
t-005vidutinis

Vasilka buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio sąjungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or1 Henning.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 124

Ypač vokiečių godumą skatino tur­\ntinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją \nužkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė \ntoks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiau­\nsia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, \nsutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemu­\nnės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, \njei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio są­\njungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or­\n1 Henning.
c-004Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami, tiktai ten, nes iki tol mirusiųjų kūnus degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs. Davęs tais žodžiais paliepimą savo sū­ nui Skirmantui, didysis kunigaikštis Šventaragis ir mirė. Po savo tėvo valdyti Didžiąją Lietuvos ir Žemaičių ir Rusų Kunigaikštystę liko didysis kunigaikštis Skir­ mantas. Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten sa­ vo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėda­ vo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.