Galičo kunigaikštis Vasilka su Švarnu buvo Leono išsiųstas į Ugrovską pakviesti Vaišvilko į Vladimirą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 120
Patogiau, girdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kunigaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir draugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė įtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, neįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas tikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau visada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie jokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
Narbutas nurodė: Mūšyje su jotvingiais Vasilka liko su Ziemovitu, o Lozorius su poloviečiais laukė rezerve, kuris vėliau atvyko į jų kariuomenę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 129
Vasilka pasiliko su Ziemovitu, o Lozorius lūkuriavo rezerve su poloviečiais. Pastaruosius jotvingiai smarkiai puolė ir atėmė vado vėliavą. Kai šis rezervas atvyko į Vasilkos ir Ziemovito kariuomenę, įvyko žiaurus mūšis: iš abiejų pusių krito daug karių, bet Vasilka ir Ziemovitas narsiai kovėsi, kaip Ir Andrius, rūmų urėdas, nors ir ligotas, bet narsus žmogus.
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun tė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi matyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat pas juos atvažiuotų pasitarti.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 55
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiuntė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasimatyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat pas juos atvažiuotų pasitarti. Ir Haličo kunigaikštis Vasilka kvietė Vaišvilką, kad jis ten pat pas juos atvyktų ir susitiktų su jais. Vaišvilkas nenorėjo ten dalyvauti, nes gyveno nesantaikoje su kunigaikščiu Levu, ir dėl kunigaikščio Levo jam nevertėjo ten važiuoti, bet atvažiavo į Vladimiro miestą, pasitikėdamas Vasilkos ir Švarno žodžiu.
Vasilka ir Švarnas Kojelavičiaus pasakojime pakvietė Vaišvilką į Vladimirą, o Vaišvilkas jais pasikliovė ir nusileido jų prašymams.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 120
Patogiau, girdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kunigaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir draugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė įtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, neįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas tikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau visada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie jokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
Vasilka buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio sąjungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or1 Henning.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 124
Ypač vokiečių godumą skatino turtinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiausia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemunės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio sąjungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or 1 Henning.
Danielius su Vasilka nusiuntė Vykin tą pas jotvingius ir žemaičius bei į Rygą pas vokiečius.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 49
Danielius su Vasilka nusiuntė Vykintą pas jotvingius ir žemaičius bei į Rygą pas vokiečius
1247 m. kunigaikštis Vasilka prie Drohičino pasivijo jotvingius ir, Narbuto pasakojimu, kruviname mūšyje iškovojo pergalę.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.