Galičo kunigaikštis Vasilka su Švarnu buvo Leono išsiųstas į Ugrovską pakviesti Vaišvilko į Vladimirą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 120
Patogiau, \ngirdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kuni\ngaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir \ndraugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė \nįtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, ne\nįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas \ntikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau vi\nsada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie \njokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
Narbutas nurodė: Mūšyje su jotvingiais Vasilka liko su Ziemovitu, o Lozorius su poloviečiais laukė rezerve, kuris vėliau atvyko į jų kariuomenę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 129
Vasilka pasiliko su Ziemovitu, o Lozorius lūkuriavo re zerve su poloviečiais. Pastaruosius jotvingiai smarkiai puo lė ir atėmė vado vėliavą. Kai šis rezervas atvyko į Vasil- kos ir Ziemovito kariuomenę, įvyko žiaurus mūšis: iš abie jų pusių krito daug karių, bet Vasilka ir Ziemovitas narsiai kovėsi, kaip Ir Andrius, rūmų urėdas, nors ir ligotas, bet narsus žmogus.
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun tė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi matyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat pas juos atvažiuotų pasitarti.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 55
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun\ntė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi\nmatyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat \npas juos atvažiuotų pasitarti.\nIr Haličo kunigaikštis Vasilka kvietė Vaišvilką, \nkad jis ten pat pas juos atvyktų ir susitiktų su jais. \nVaišvilkas nenorėjo ten dalyvauti, nes gyveno nesan\ntaikoje su kunigaikščiu Levu, ir dėl kunigaikščio Levo \njam nevertėjo ten važiuoti, bet atvažiavo į Vladimiro \nmiestą, pasitikėdamas Vasilkos ir Švarno žodžiu.
Vasilka ir Švarnas Kojelavičiaus pasakojime pakvietė Vaišvilką į Vladimirą, o Vaišvilkas jais pasikliovė ir nusileido jų prašymams.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 120
Patogiau, \ngirdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kuni\ngaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir \ndraugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė \nįtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, ne\nįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas \ntikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau vi\nsada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie \njokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
Vasilka buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio sąjungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or1 Henning.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 124
Ypač vokiečių godumą skatino tur\ntinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją \nužkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė \ntoks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiau\nsia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, \nsutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemu\nnės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, \njei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio są\njungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or\n1 Henning.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami, tiktai ten, nes iki tol mirusiųjų kūnus degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs. Davęs tais žodžiais paliepimą savo sū nui Skirmantui, didysis kunigaikštis Šventaragis ir mirė. Po savo tėvo valdyti Didžiąją Lietuvos ir Žemaičių ir Rusų Kunigaikštystę liko didysis kunigaikštis Skir mantas. Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten sa vo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėda vo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.