Vasilijus primygtinai reikalavo, kad karaliaus pasiuntiniai atvyktų į Maskvą tęsti taikos derybų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 646
Apmalšinęs Prūsiją, karalius, tarpininkaujamas Sta\nnislovo Daugirdo, susitarė su\nT a ik o s\nd e r y b o s\nsu\nVasilijumi tęsti pradėtas tai-\nm a sk v ė n a is\nkos derybas. Vasilijus pri\nmygtinai reikalavo, kad ka\nraliaus pasiuntiniai atvyktų į Maskvą, kur jis esą leng\nviau galėsiąs tramdyti saviškius, jei šie susimanys be\nsaiko ginčytis. Šį uždavinį karalius patikėjo Petrui Kiš\nkai, Trakų vaivadai, Bogušui Bogovitinui, Lietuvos pa-\niždininkiui, ir Jonui Gornostajui, raštininkui.
Šešerių metų paliaubomis Vasilijus pasiliko Smolenską, bet atsisakė Smolensko didžiojo kunigaikščio titulo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 651
Kad šitokiam tvirtini\nmui nėra jokio pagrindo, tarpininkai puikiausiai ži\nnojo. Galop ir viena, ir kita šalis sutiko su šešerių me\ntų paliaubomis šitokiomis sąlygomis: Vasilijus, pasi\nlaikydamas Smolenską, atsisako Smolensko didžiojo\nkunigaikščio titulo, o karaliaus pasiuntiniai sutinka ti\ntuluoti Maskvos didįjį kunigaikštį didžiuoju visos Ru\nsios valdovu. Kai Vasilijaus legatai patvirtino šį susi\ntarimą karaliaus bei senato\nM a sk v o s v a ld o v a s ti-\nakivaizdoje, susiderėjo, kad\ntu lu o ja m a s d id žiu o ju\npasieniuose kylantiems gin-\nv is o s R u sios v a ld o v u\nčams spręsti abi šalys pas-\nkirsiančios nepaprastus tei\nsėjus, kurie ir teis kaimynystėje gyvenančius žmones.
Lietuvos metraštis Vasilijų įvardija šeštuoju Algirdo ir Julijonos Oljevnos sūnumi.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Didžiajai kunigaikštienei Onai 1 5 mirus, didysis ku nigaikštis Algirdas vedė Tverės didžiojo kunigaikščio dukterį, kunigaikštytę Julijoną Oljevną ia, ir su ja tu rėjo šešis sūnus1 7 . Vyriausias—Jogaila Vladislovas1 8 ; antras — Skirgaila1 9 , trečias — Švitrigaila3 0 , ketvir tas— Kaributas2 1 , penktas — Dimitrijus2 2 , Koreco ku nigaikštis 2 3 , šeštas — kunigaikštis Vasilijus 2 4 . O didžiojo kunigaikščio Algirdo broliui Kęstučiui, kuris valdė Trakus ir Žemaičių žemę, buvo šeši sū nūs2 5 .
Kojelavičiaus pasakojime Vasilijus kreipėsi į Glinskį, o šis pažadais ir dovanomis palaužė pilies įgulos bei bajorų ištikimybę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 624
Begalvojant apie susidariusią padėtį ir besvarstant visokiausius planus, jam kilo mintis, jog toks gabus žmogus, kaip Glinskis, galėtų padaryti tai, ko pats neįstengė pasiekti. Štai todėl ir kreipėsi į jį, prisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tė vonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs mask- vėnams užimti pilį. Glinskis, nepaprastai trokšdamas šios žemės, ėmėsi uždavinio, jis sugalvojo griebtis klas tingos gudrybės: nusiuntė būrį savo slaptų žygūnų, ku rie, nešykštėdami nei dovanų, nei pažadų, įniko vi saip kurstyti įgulą, o po to ir bajorus ir galop palaužė jų ištikimybę.
Kojelavičius rašė, kad Vasilijus Žygimantui siųstame laiške nepavadino jo Prūsijos ir Rusios kunigaikščiu, sukeldamas dingstį nesantaikai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 661
Esą nemažą dingstį nesantaikai ne seniai davęs pats Vasilijus, karaliui atsiųstame laiške jo nepavadinęs Prūsijos bei Rusios kunigaikščiu; ker šydamas už nuoskaudą, karalius lyg niekur nieko ga lėtų nusiųsti kariuomenę, smarkiai sutriuškinusią vala- chus, į Maskvos kunigaikštystę. Vis dėlto karalius Žygimantas tenkinąsis laimėtais karo žygiais ir, trokš damas taikos, neketinąs skriaudos pastūmėtas grieb tis ginklo, o ryžęsis pirma išsiųsti legatus ir ištirti, ką galvojąs Vasilijus. Šis po senovei visą kaltę dėl klai dos suvertęs raštininkams, girdi, jam irgi taika berū pinti, šitai įrodęs tuo, jog nepasinaudojęs gera dings timi karui pradėti, nors žmonės, atvežę karaliaus raš tą, ir nepavadinę jo didžiuoju visos Rusios valdovu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 626
Atsimindamas, kokia sėkmė jį anksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų bar bariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiek vieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tė vynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską atleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką ka raliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, ku ria atnešęs tėvynei tiek skausmo.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Magistras, už didelius pinigus pasisam dęs Vokietijoje dešimt tūkstančių algininkų, įsiveržė su šia kariuomene, vedama maršalo Ditricho fon Šen- bergo, į tas Prūsijos apygardas, kurios priklausė kara liui. Vis dėlto Ditrichas, ryžęsis po pirmųjų sėkmingų kovų kur kas didesniems žy- K ry žiu o č ių m a g istra s giams, nei turėjo jėgų, pra simi ušamas P rū sijo je žudė visą kariuomenę. Už ėmęs pasidavusį Tčevą bei Ornetą, patraukė į Gdanską, bet čia patyrė didelių nuostolių. Ir karo pabūklai, šaudantys nuo sienų, ir dažni išpuoliai taip pakirto jo jėgas, kad neteko ketu rių tūkstančių vyrų. Po šios nesėkmės užgriuvo kita — nepaprastas badas, kuris gyvuosius taip išsekino, kad jie vargiai begalėjo išlaikyti rankose ginklą, galop ir tie padėjo galvas, atskubėjus iš Lenkijos bei Lietuvos karaliaus pulkams.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Sutvarkęs šį reikalą, ka- Su m a sk v ė n a is dera- ralius suskato rūpintis taika m asi d ė l n u o la tin ės su Maskva, ypač dėl to, kad ta ik o s jau artėjo paskutiniosios pa liaubų dienos, o kitų šalių valdovai, siųsdami legatus bei laiškus, ragino jį pasi skubinti, bijodami turkų grėsmės: mat, norint atremti jų antpuolius, be galo buvo reikalinga krikščioniškųjų valstybių santarvė. Suderinę su karaliumi savo planus, popiežiaus, imperatoriaus bei Romos karaliaus pasiun tiniai pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę, kur iš paskos turėjo leistis ir karaliaus legatai, turėję tol laukti pasienyje, kol jiems būsią leista įžengti į Mask vos žemę. Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską tik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smo lenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Nau jųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos.