Kojelavičiaus pasakojime Vasilijus kreipėsi į Glinskį, o šis pažadais ir dovanomis palaužė pilies įgulos bei bajorų ištikimybę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 624
Begalvojant apie susidariusią padėtį ir besvarstant visokiausius planus, jam kilo mintis, jog toks gabus žmogus, kaip Glinskis, galėtų padaryti tai, ko pats neįstengė pasiekti. Štai todėl ir kreipėsi į jį, prisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tėvonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs maskvėnams užimti pilį. Glinskis, nepaprastai trokšdamas šios žemės, ėmėsi uždavinio, jis sugalvojo griebtis klastingos gudrybės: nusiuntė būrį savo slaptų žygūnų, kurie, nešykštėdami nei dovanų, nei pažadų, įniko visaip kurstyti įgulą, o po to ir bajorus ir galop palaužė jų ištikimybę.
Kojelavičius rašė, kad Vasilijus Žygimantui siųstame laiške nepavadino jo Prūsijos ir Rusios kunigaikščiu, sukeldamas dingstį nesantaikai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 661
Esą nemažą dingstį nesantaikai neseniai davęs pats Vasilijus, karaliui atsiųstame laiške jo nepavadinęs Prūsijos bei Rusios kunigaikščiu; keršydamas už nuoskaudą, karalius lyg niekur nieko galėtų nusiųsti kariuomenę, smarkiai sutriuškinusią valachus, į Maskvos kunigaikštystę. Vis dėlto karalius Žygimantas tenkinąsis laimėtais karo žygiais ir, trokšdamas taikos, neketinąs skriaudos pastūmėtas griebtis ginklo, o ryžęsis pirma išsiųsti legatus ir ištirti, ką galvojąs Vasilijus. Šis po senovei visą kaltę dėl klaidos suvertęs raštininkams, girdi, jam irgi taika berūpinti, šitai įrodęs tuo, jog nepasinaudojęs gera dingstimi karui pradėti, nors žmonės, atvežę karaliaus raštą, ir nepavadinę jo didžiuoju visos Rusios valdovu.
Vasilijus primygtinai reikalavo, kad karaliaus pasiuntiniai atvyktų į Maskvą tęsti taikos derybų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 646
Apmalšinęs Prūsiją, karalius, tarpininkaujamas Stanislovo Daugirdo, susitarė su T a ik o s d e r y b o s su Vasilijumi tęsti pradėtas taim a sk v ė n a is kos derybas. Vasilijus primygtinai reikalavo, kad karaliaus pasiuntiniai atvyktų į Maskvą, kur jis esą lengviau galėsiąs tramdyti saviškius, jei šie susimanys be saiko ginčytis. Šį uždavinį karalius patikėjo Petrui Kiškai, Trakų vaivadai, Bogušui Bogovitinui, Lietuvos paiždininkiui, ir Jonui Gornostajui, raštininkui.
Šešerių metų paliaubomis Vasilijus pasiliko Smolenską, bet atsisakė Smolensko didžiojo kunigaikščio titulo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 651
Kad šitokiam tvirtinimui nėra jokio pagrindo, tarpininkai puikiausiai žinojo. Galop ir viena, ir kita šalis sutiko su šešerių metų paliaubomis šitokiomis sąlygomis: Vasilijus, pasilaikydamas Smolenską, atsisako Smolensko didžiojo kunigaikščio titulo, o karaliaus pasiuntiniai sutinka tituluoti Maskvos didįjį kunigaikštį didžiuoju visos Rusios valdovu. Kai Vasilijaus legatai patvirtino šį susitarimą karaliaus bei senato M a sk v o s v a ld o v a s tiakivaizdoje, susiderėjo, kad tu lu o ja m a s d id žiu o ju pasieniuose kylantiems ginv is o s R u sios v a ld o v u čams spręsti abi šalys paskirsiančios nepaprastus teisėjus, kurie ir teis kaimynystėje gyvenančius žmones.