Maskvos kunigaikštis Vasilijus turėjo vesti Vytauto dukterį Sofiją, kuriai Marienburge surengtos palydėtuvės. Po Vasilijaus valdų nusiaubimo Vasilijus turėjo prašyti taikos ir pažadėti neremti Švitrigailos. Vasilijus nurodė paleisti nelaisvėje buvusius lietuvius, bet sulaikė Mikalojų Glebavičių.
Viską apgalvojęs, galop įsakė kavalerijos pulkų vadams paieškoti miškuose ir pelkėse neužkirstų properšų ir jomis pasileisti siaubti Vasilijaus valdų. Vasilijus, neilgai trukus pajutęs šį M a s k v o s v a ld o v a s niokojamą smūgį, turėjo prap r iv e ič ia m a s p ra šysyti taikos. Išskyrus pažadą ti ta ik o s neremti Švitrigailos, susitarta senomis sąlygomis; Vytautas, tarytum žygis jau būtų visai užbaigtas, paskyrė vadovus, turėjusius išvesti kariuomenę iš priešo šalies, o pats kuo skubiausiai, protarpiais keisdamas arklius, pasileido į Vilnių.
Apie sausio vidurį atvyko maskvėnų pasiuntiniai tartis dėl taikos: sudarius sutartį, buvo paleisti visi belaisviai. Maskvėnams išvykus, nutarta teisti Glinskio šalininkus: daugelis už šį nusikaltimą viešu luomų nutarimu buvo perduoti bajorų priežiūrai, o žymiausieji, kaip iždininkai bei arklidininkai, įkalinti Trakuose. Mykolas Goštautas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininkas, valdęs didžiulius turtus Lietuvoje ir Rusioje, buvo vedęs Glinskio dukterį; dėl šitokios artimos giminystės kai kas manė, jog jis su broliu, vyriausiuoju mokesčių rinkėju, nelikęs nuošalyje nuo šio antkryčio, apėmusio net svetimšalius.
Priėmus nutarimą, ieškota žmogaus, kuriam be pavojaus galima būtų patikėti šią slaptą užduotį, mat jis turėtų kryžiuočiams nekelti įtarimo ir Vytautui žadinti pasitikėjimą; karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą vadovauti galop parinko Henriką, mozūrų kunigaikščio Zemovito sūnų, neseniai vainikuotą Plocko vyskupu. Jo atvykimas (tiesą sakant, P a šn e n k a m a s m o zū rų daug kas manė, jog dėl gik u n ig a ik štis H enriminystės jis gali likti nepask a s tebėtas) anaiptol negalėjo nesukelti kryžiuočiams įtarimo, tačiau tuo pat metu Vytautas Marienburge surengė savo dukteriai Sofijai, tekančiai už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus, dideles palydėtuves. Visi manė, jog su kitais kunigaikščiais į vestuvių iškilmes atvyko ir Henrikas, Vytauto žmonos Onos brolis.
Viską apgalvojęs, galop įsakė kavalerijos pulkų vadams paieškoti miškuose ir pelkėse neužkirstų properšų ir jomis pasileisti siaubti Vasilijaus valdų. Vasilijus, neilgai trukus pajutęs šį M a s k v o s v a ld o v a s niokojamą smūgį, turėjo prap r iv e ič ia m a s p ra šysyti taikos. Išskyrus pažadą ti ta ik o s neremti Švitrigailos, susitarta senomis sąlygomis; Vytautas, tarytum žygis jau būtų visai užbaigtas, paskyrė vadovus, turėjusius išvesti kariuomenę iš priešo šalies, o pats kuo skubiausiai, protarpiais keisdamas arklius, pasileido į Vilnių.
Apie sausio vidurį atvyko maskvėnų pasiuntiniai tartis dėl taikos: sudarius sutartį, buvo paleisti visi belaisviai. Maskvėnams išvykus, nutarta teisti Glinskio šalininkus: daugelis už šį nusikaltimą viešu luomų nutarimu buvo perduoti bajorų priežiūrai, o žymiausieji, kaip iždininkai bei arklidininkai, įkalinti Trakuose. Mykolas Goštautas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininkas, valdęs didžiulius turtus Lietuvoje ir Rusioje, buvo vedęs Glinskio dukterį; dėl šitokios artimos giminystės kai kas manė, jog jis su broliu, vyriausiuoju mokesčių rinkėju, nelikęs nuošalyje nuo šio antkryčio, apėmusio net svetimšalius.