Pasak Narbuto, tinkamai perskaičius Henenbergerio užrašą paaiškėjo, kad vėliava priklausė Lietuvos kunigaikščiui Uteniui, padėjusiam prūsams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 401
Be to, pas Henenbergerį yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, pa aiškėja, kad tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanit, vėliava. Čia gi pateikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bibliotekos.
Narbutas aiškino, kad Henenbergerio užrašas žymi Lietuvos kunigaikščio Utenio, padėjusio prūsams kovoti su kryžiuočiais ir praminto Zupanu, vėliavą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 508
Be to, pas Henenbergerj\nyra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiški\nnimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo\ntrečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, jog tai buvo\nLietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su\nkryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanu, vėliava. Čia gi pa\nteikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bib\nliotekos.
APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO ŠONŲ SKIRMANTĄ Ponai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val dovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai čių kunigaikščio Utenio sūnų.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 56
## Puslapis 55\n\n12. APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO \nŠONŲ SKIRMANTĄ\nPonai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val\ndovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai\nčių kunigaikščio Utenio sūnų.\nŠventaragiui neilgai pabuvus Naugarduko bei Rusų \nmiestų kunigaikščiu, pasimirė jo tėvas Utenis2 , Lietu\nvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis 3 .
Narbutas teigia, kad jo, kaip dievo, garbinimą tenai įvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 222
221\n\n## Puslapis 221\n\nKukovaitis (Kukowojtis)\nSudvejintas lietuvių kunigaikštis, Živinbudo II sūnus, vieš\npatavo visoje Užnerio Lietuvoje, mirė 1221 metais, buvo pa\nlaidotas kalne netoli Deltuvos. Jo, kaip dievo, garbinimą tenai\nįvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę.\nŽmonės, su dėkingumu prisimindami geradarystes, patirtas\njam gyvam esant, jį dar labiau garbino.
Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją ir pasiuntė lietuvius pulti Livonijos riterių žemių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 87
Tie patys ri teriai buvo pakviesti Konra do, Mazovijos kunigaikščio, bei Kristijono, Kulmo vys kupo, į Dobrynę, kad taip sėkmingai, kaip buvo paver gę latvius Livonijoje, dabar iš Dobrynės gintų nuo prū sų Mažo vi ją bei Lenkiją; ištisas dvi dienas atkak liai kovoję, jie buvo lietuvių ir prūsų išžudyti, ir tik penki beišnešė galvas iš tų skerdynių. Taip jie pra rado bet kokią viltį įsikurti Dobrynėje, šitai davė Kon radui dingstį kreiptis į kitus riterius, skirtingos nei Li vonijos regulos, ir šiuos kviesti iš Vokietijos; kaip ir visi, juos vėliau vadinsiu kryžiuočiais. Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę tik savo šalyje priešintis Li- L en kai k v ie č ia iš V o - vonijos riteriams, dabar lie- k ie tijo s į P rū siją k r y - tuviai buvo nusiųsti pulti žiu o č iu s priešų žemių.
Utenis, Žemaičių kunigaik., sukėlęs savo karėjus, ėjo prieš.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 268
Užvis kalavijonys, regėdami vykstant kryžėjams Paysly, tarės taip' pat laimėsią Padaugavy, todėl, sutraukę savo kalavijonis ir meldžionis, ėjo į Že maičius, kaipogi letgaliai anapus Daugavos buvo pergalėti ir apkrikštyti. Utenis, Žemaičių kunigaik., sukėlęs savo karėjus, ėjo prieš.
Sušaukė ku nigaikštis iš visų jo valioje buvusių kraštų pulkus, ne mažesnius kaimyninių kunigaikščių ir sąjungininkų bū rius iš Rusios bei Lietuvos, taip pat pasitelkė Užnerio kunigaikštį; tuo metu juo buvo Utenis, Livonijoje užmuš tojo Zvelgaičio sūnus.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 334
Sušaukė ku\nnigaikštis iš visų jo valioje buvusių kraštų pulkus, ne \nmažesnius kaimyninių kunigaikščių ir sąjungininkų bū\nrius iš Rusios bei Lietuvos, taip pat pasitelkė Užnerio \nkunigaikštį; tuo metu juo buvo Utenis, Livonijoje užmuš\ntojo Zvelgaičio sūnus.
Pasak Tado Volianskio, Utenis valdė, kai kryžiuočiai pirmą kartą užpuolė prūsus.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 425
Vadinasi, tai ne Vaidevučio, bet Lietuvos kunigaikščio \nUtenio vėliava ■— jis valdė būtent tuomet, kai kryžiuo\nčiai pirmą kartą užpuolė prūsus (tai pono Volianskio žo\ndžiai).
Utenis buvo Zvelgaičio sūnus ir palaikė plačius ryšius su kaimyninėmis šalimis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 52
Zvelgaitis, kaip kad liudija II genealoginė lentelė \n(III tomas), turėjo sūnų, neseniai mūsų minėtą Utenį. Jis \npalaikė plačius ryšius su kaimyninėmis šalimis; Žemga\nlai ir vokiečiams, atsilygindamas už tėvo nužudymą, lei\ndo pajusti savo krašto galią.
Pasak Teodoro Narbuto, Utenis siuntė paramą Polocko kunigaikščiui Vosyliui, kai šis surengė žygį į Ikskulą ir Holmą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 52
Tais pačiais metais, va sarą, kunigaikštis Utenis siuntė paramą Polocko kuni gaikščiui Vosyliui, kai šis, užsibrėžęs tikslą sutriuškinti visas vokiečių karines pajėgas Livonijoje, betgi patyręs nesėkmę, surengė žygį į Ikskulą ir Holmą (§ 646).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
To liau sako: „Narimantas buvo pirmasis, kuris Hipokentaurą pakeitė Vytimi, Giedraitis — Rože, Daumantas — Stumbro galva; Ge diminas vietoj vieno Stulpo naudojo tris, Kaributas iš pradžių turėjo Erelį su Vytimi, o vėliau — Mėnulį su Kryžiais. Kunigaikš čiai Rožinskiai savo herbe pavaizdavo kryžius, kabančius ant me džio kamieno, o kiti, dar prieš Lenkijos ir Lietuvos uniją, savo herbams panaudojo senuosius bajoriškus ženklus, arba, savuosius užleidę, ėmė vartoti naujus“. Tas, kuris mums išsakė priekaištą, jog mes lietuvius apdovanojome herbais jau tais laikais, kai dar niekur jie nebuvo žinomi, pasakė nesąmonę.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir dėl to prie jų dėdavo tuos nagus, su kuriais jie turėsią įkopti į tą kalną ir stoti dievo teisman. Nors jie buvo pagonys, bet visuomet taip įsivaiz duodavo ir tikėjo vieną dievą, kad būsianti (paskuti niojo! teismo diena, ir tikėjo mirusiųjų prisikėlimą ir vieną dievą, ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Paskui valdė didysis kunigaikštis Skirmantas, paliko du sūnus — Trobių6 ir Giliginą7.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Greta to, vertindami pastangas mitologų, norinčių įtvirtinti priešin gą nuomonę, kaip antai S tenderio1, atkakliai ieškojusio duo menų tokiai nuomonei pagrįsti, radome vien tik tuščius spė liojimus, etimologinę painiavą ir kažkokį užsispyrimą ginant savo įsivaizdavimą. Dabar šioje antrojoje knygoje užsibrėžė me tikslą smulkiai išnarstyti visą mitologiją, paaiškinti tai, ką pasakėme pirmojoje, ir, pateikdami duomenis, nušviečiančius lietuvių tautos senovę, dar uoliau ieškoti tiesos su tokiu pačiu bešališkumu. Viso šio dėstymo trūkumai priskirtini mūsų ne sugebėjimui, nes patys esame įsitikinę, jog talentingesnis rašy tojas, tobulesniu metodu aiškindamas šią istorijos dalį, malo 1 Lettische Grammatik.