asmuo

Urbonas IV

3 teiginiai3 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 3 teiginiai ir visi 3 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 rodomų įrašų

t-001vidutinis

1261 m. popiežius Urbonas IV įsteigė Kristaus kūno šventę.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 234

Apie Kristaus kūno šventės įsteigimą 1261 viešpaties metais Urbonas IV, popiežius, įsteigė Kristaus kūno šventę, kurią vėliau, 1310 metais, patvirtino visuotiniame Vieno susirinkime popiežius Klemensas V (Ptol. 22, 23—25). 46.

t-002vidutinis

1263 m. popiežius Urbonas IV atidavė Sicilijos karalystę Karoliui, Provanso grafui ir Prancūzijos karaliaus broliui.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 234

Apie Sicilijos karalystės dovanojimą Karoliui\n\n 1263 viešpaties metais tas pats Urbonas, popiežius, atidavė Karoliui, Provanso grafui\nir Prancūzijos karaliaus broliui, Sicilijos karalystę, kurią Manfredas buvo užgrobęs,\nnorėdamas ją iš jo atimti (Mart. p. 407; Ptol. 22, 26).

t-003vidutinis

Apie Kristaus kūno šventės įsteigimą 1261 viešpaties metais Urbonas IV, popiežius, įsteigė Kristaus kūno šventę, kurią vėliau, 1310 metais, patvirtino visuotiniame Vieno susirinkime popiežius Klemensas V (Ptol.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 234

Apie Kristaus kūno šventės įsteigimą 1261 viešpaties metais Urbonas IV, popiežius, įsteigė Kristaus kūno šventę, kurią vėliau, 1310 metais, patvirtino visuotiniame Vieno susirinkime popiežius Klemensas V (Ptol. 22, 23—25). 46.

c-168211Citatos

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 302-303

Smarkiai su stiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki tose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in dais bei savo šalininkais pa- P abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas ku nigaikščius Jonušą ir Zemo- vitą, savo giminaičius. Šiedu vis dėlto Vytautą taip priėmė, jog jis netruko pajusti esąs nemalonus svečias: abudu nesistengė suteikti pabėgėliui deramos pagal bos; iškilo aikštėn jųdviejų baimė, nors ir slepiama: mat nenorėjo jiedu nei neramios Vytauto širdies už gauti, nei karaliaus įžeisti, rūpindamiesi, kad, kilus ka rui, patys vienaip ar kitaip išvengtų bėdos. Žinoma, neprotinga kurstyti savo pagalba karus tarp tų tautų, iš kurių taikos atveju daugiau naudos gali tikėtis. Ne besitikėdamas gauti iš jų pagalbos, Vytautas nusigrie bė kito sumanymo ir, ieškodamas savo troškimams 3 04 saugesnio uosto, perėjo pas kryžiuočius. Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio pai parėmė jo sumanymus.