Narbutas remiasi Tadu Čackiu teigdamas, kad XVI a. daugiausia raganų būdavo randama Lietuvoje. Narbutas klaidinga vadina Tado Čackio nuomonę, kad lietuviai germanų pavyzdžiu laiką skaičiavo naktimis, o ne dienomis. Narbutas teigia, kad tadas Čackis priklauso^ prie dievo Višnaus paslapčių, išreiškia teikiamą jam garbę '.
Kuo daugiau tikėta jų buvimu, tuo labiau artėjo lietuvių stabmeldystės žlugimas ir tuo daugiau svetimų prietarų perimdavo žmonės. O XVI amžiuje, kaip moksliškai įrodo Čackis36, kai tamsumas ėmė vyrauti tautos švietime, daugiausia raganų būdavo randama Lietuvoje. Tačiau senieji liaudies padavimai tas senes paprastai kildina iš Lietuvos Rusios, o vietinių nepripažįsta, jog šitiek daug moka.
Sulaužęs priesaiką, kuri rėmėsi tautiniais papročiais, faktiškai būdavo prakeiktas ir negalėjo gyventi ilgiau kaip metus. V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyzdžiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dainoje.
Apskritimo ženklą, virš kurio styro kryžius, indai vadina Kuri; jis priklauso^ prie dievo Višnaus paslapčių, išreiškia teikiamą jam garbę '. Straipsnyje apie kapus pateiksime dar šią žinią. Viename iš I. F. R. kronikos užrašų pranešama apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir visos Lietuvos karaliaus Mindaugo tariamo kapo atradimą.
Istorikas Grunau teigia, kad pats turėjęs tokią vėliavą rankose ir ją išmatavęs: ji buvusi 4 uolekčių ilgio, 3 uolekčių pločio. Joje buvusios trys figūros, pavaizduotos iki juosmens - Patrimpas, ar Atrimpas, gražiaveidis jaunikaitis be barzdos ir ūsų, su varpų vainiku. Viduryje buvo Perkūnas - vidutinio amžiaus, barzda ir plaukai garbiniuoti, juodi, aplink galvą buvo ugnies spindulių vainikas, veidas ugninės - raudonos - spalvos, išpūtęs ir piktas, žiūrėjo į Atrimpą su pykčiu, o tas tarytum šypsojęsis.