Pasakojime kunigaikštis Šventaragis vaizduojamas kaip apie 1268 m. Lietuvoje viešpatavęs Germanto tėvas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 34-35
I. Esą \npirmasis toje vietovėje įkurdinęs gy\nvenvietę Germantas, vykdydamas \nsavo tėvo, kunigaikščio Šventaragio, \npasak jų, viešpatavusio Lietuvoje \napie 1268 m., valią, tam slėny pir\nmasis miškus išnaikinęs ir savo tė\nvo bei savo paties įpėdinių kapavie\ntėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo, \nŠventaragio, kas reikštų Šventą al-\n18\n\n## Puslapis 35\n\nI KNYGA\nUrna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų \nnebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė \nvietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lie\ntuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte te\nokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8.
Narbutas, remdamasis senu pasakojimu, rašo, kad Šventaragis 1263 m. siuntė pasiuntinius pas Nemuno upės orakulą klausti apie šventyklos ateitį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 271
Tas rūmas turėjo apvalų bokš tą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėji mą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mė nesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora kulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos at eitis. Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kuni gaikščiui.
Narbutas teigė, kad kunigaikštis Šventaragis 1282 m. priėmė lietuvių Vytį kaip valstybinį herbą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 403
Bet mažų mažiausiai nelaikysime šito keistu dalyku, jeigu apmąstysime tai, ką išdėstėme dėl stabmeldiškų kryžių straipsnyje „Kapai“; net nesikreipsime dėl herbynų j kryžiuočius, nes jų tikrai dar nerastume Prūsijoje tuo metu, kai giminė, kuri naudojosi Prūso herbu, persikėlė į Lenkiją, tai yra pačioje XII amžiaus pra džioje. Jeigu net Prūso herbo nelaikytume mitologiniu žen klu, tai jį randame raitelio skyde lietuvių Vyčio herbe, kurį kunigaikštis Šventaragis 1282 metais priėmė kaip valstybinį herbą1'. Tad nėra abejonės, kad lietuviai pažinojo ženklus, pa našius į kryžius1 12.
APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO ŠONŲ SKIRMANTĄ Ponai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val dovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai čių kunigaikščio Utenio sūnų.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 56
## Puslapis 55\n\n12. APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO \nŠONŲ SKIRMANTĄ\nPonai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val\ndovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai\nčių kunigaikščio Utenio sūnų.\nŠventaragiui neilgai pabuvus Naugarduko bei Rusų \nmiestų kunigaikščiu, pasimirė jo tėvas Utenis2 , Lietu\nvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis 3 .
Šventaragis buvo gavęs valdyti Žemaitiją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 122
Vėliau, kai suaugo, iš Rimgaudo jis buvo gavęs valdyti Žemaitiją. Būdamas toje vietoje, jis tik stebėjo kitų lemtį bei nelemtį, visai nesiskųsdamas sa vo dalia. Kai kiti kunigaikščiai dėjosi į grupes ir žudė kitas kitą, jis, turėdamas visas teises būti arčiausiai valdžios, tačiau dėl itin ramaus būdo be galo nesava naudiškas, gyveno, nesukeldamas nei neapykantos, nei įtarimo; jo menką padėtį, jo nenorą trokšti garbės vi sokių grupių šalininkai labiau niekino, kaip dėl jų baiminosi.
Šventaragis, didysis Lietuvos kunigaikštis, gražiame ąžuolyne ant santeklio Vyliaus ir Neries upių (šian dien Vilijos ir Vilenkos), kurioje vietoj dabar ka tedra Vilniaus riogso, padėjo pamatus garbingai žinyčiai, o sūnus jo Gereimantas metuose 1285 ją.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 103
Vilniaus žinyčia yra dar aiškesniai aprašyta. Šventaragis, didysis Lietuvos kunigaikštis, gražiame ąžuolyne ant santeklio Vyliaus ir Neries upių (šian dien Vilijos ir Vilenkos), kurioje vietoj dabar ka tedra Vilniaus riogso, padėjo pamatus garbingai žinyčiai, o sūnus jo Gereimantas metuose 1285 ją nubengė strūnyti. Buvo akmens trobesys, 150 mastų ilgas, 100 platus o 15 aukštas, be stogo, vienas te- turįs pereinamas duris per koplyčią, kurioje šventi ir stebuklingi daiktai buvo laikomi.
Pa saka yra užrašyta, jog didysis Lietuvos kunigaikštis Šventaragis, norėdamas tą žinyčią dirbinti, išsiun tęs būk dvejais metais pirmiaus 1283 į žinyčią Ne munaičių, regis, Rusnės, teirautis apie ateinančią laimą naujosios žinyčios.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 104
Kas metą Naujų metų dieną į sieną tos bonės įmūravojo plytą, kuri skaitlių metų rodė. Pa saka yra užrašyta, jog didysis Lietuvos kunigaikštis Šventaragis, norėdamas tą žinyčią dirbinti, išsiun tęs būk dvejais metais pirmiaus 1283 į žinyčią Ne munaičių, regis, Rusnės, teirautis apie ateinančią laimą naujosios žinyčios. Nemunaičių žinyčią būk apreiškusi, jog bus pabanga žinyčiai Vilniaus ir pagonybei.
Narbutas Šventaragio ilgai trukusią valdžią vaizduoja kaip išmintingą ir besiremiančią taikaus bendradarbiavimo principais, prisidėjusią prie krašto gerovės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 51
Jo sūnus Šventa\nragis kad ir nebuvo toks garsus karo žygiais, bet turime \npriežasčių susidaryti teisingą nuomonę, jog jis išmintinga \nvaldžia, ilgai trukusia, besiremiančia taikaus bendradar\nbiavimo principais, labai prisidėjo prie krašto gerovės.
Narbutas Šventaragio penkiasdešimt šešerių metų viešpatavimo Lietuvos Užnerio kunigaikštystėje laikams priskiria Strijkovskio aprašytą tos tautos gyvenimo tarpsnį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 66
Kaip tik Šventaragio viešpatavimo Lietuvos Užnerio \nkunigaikštystėje laikams, trukusiems penkiasdešimt šeše\nrius metus, priskirtinas tos tautos gyvenimo tarpsnis, kurį \nStrijkovskis aprašė
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir dėl to prie jų dėdavo tuos nagus, su kuriais jie turėsią įkopti į tą kalną ir stoti dievo teisman. Nors jie buvo pagonys, bet visuomet taip įsivaiz duodavo ir tikėjo vieną dievą, kad būsianti (paskuti niojo! teismo diena, ir tikėjo mirusiųjų prisikėlimą ir vieną dievą, ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Paskui valdė didysis kunigaikštis Skirmantas, paliko du sūnus — Trobių6 ir Giliginą7.