Starkateras – skandinavų padavimuose minimas didvyris, vaizduojamas kaip ypatingos jėgos, narsumo ir karingumo žmogus. Pasak Narbuto perteikiamų pasakojimų, jis buvo Sterverko sūnus, vyresniojo Starkatero anūkas ir auklėtas Danijos karaliaus Haroldo rūmuose kartu su karalaičiu Vikaru. Sužinojęs apie Rusioje siautėjusį Viziną, Starkateras nuvyko ten, iškvietė jį į dvikovą ir nugalėjo pasitelkęs gudrybę: savo kalaviją liepė aptraukti plona oda, kad slibino žvilgsnis jo neužkerėtų. Kituose pasakojimuose jis privertė rusnėnų karaliuką Floką pabėgti iš rūmų ir pasiėmė nesuskaičiuojamus aukso bei sidabro lobius, todėl Starkateras iškyla kaip sumanus ir kovingas padavimų veikėjas.
Pirkliavę Danijoje rusai guodėsi šia baisenybe. Narsusis Starkateras, tai sužinojęs, nuvažiavo į Rusią, iškvietė Viziną dvikovom ir nukovė jį, pasitelkęs ¡gudrybę. Žinodamas, kad slibinas žvilgsniu užkerėdavo ginklą, jis liepė savo kalaviją apsiūti plona oda; taip burtininko akims nepasiekiamas ¡ginklas padėjo jam, nes, pasikliaudamas savo burtais, slibinas nebuvo itin atsargus.
235 Frotono III sūnus Fridleifas buvo auklėjamas Rusioje, pas motinos, karalaitės Chunigardijos, gimines; vieno iš giminaičių — rusnėnų karaliuko — padedamas, jis susigrąžino iš jo tėvo atimtą Danijos sostą1. 236 Sklinda garsūs senoviniai skandinavų padavimai apie didvyrį Starkaterą, kuris buvo Sterverko sūnus ir vyresniojo Starkatero anūkas, ypatingos jėgos, narsumo ir karingumo žmogus. Jis buvo auklėjamas Danijos karaliaus Haroldo rūmuose kartu su karalaičiu Vikaru.
Žinodamas, kad slibinas žvilgsniu užkerėdavo ginklą, jis liepė savo kalaviją apsiūti plona oda; taip burtininko akims nepasiekiamas ¡ginklas padėjo jam, nes, pasikliaudamas savo burtais, slibinas nebuvo itin atsargus. Šio nenaudėlio sukaupti ant Anapilio kalno turtai atiteko Danijos karaliui ir padėjo rengiant karo žygius3. Tas pats Starkateras, privertęs rusnėnų karaliuką Floką sprukti iš savo rūmų, pasisavino jo nesuskaičiuojamus lobius, daugybę aukso ir sidabro4.
Žinodamas, kad slibinas žvilgsniu užkerėdavo ginklą, jis liepė savo kalaviją apsiūti plona oda; taip burtininko akims nepasiekiamas ¡ginklas padėjo jam, nes, pasikliaudamas savo burtais, slibinas nebuvo itin atsargus. Šio nenaudėlio sukaupti ant Anapilio kalno turtai atiteko Danijos karaliui ir padėjo rengiant karo žygius3. Tas pats Starkateras, privertęs rusnėnų karaliuką Floką sprukti iš savo rūmų, pasisavino jo nesuskaičiuojamus lobius, daugybę aukso ir sidabro4.
Pirkliavę Danijoje rusai guodėsi šia baisenybe. Narsusis Starkateras, tai sužinojęs, nuvažiavo į Rusią, iškvietė Viziną dvikovom ir nukovė jį, pasitelkęs ¡gudrybę. Žinodamas, kad slibinas žvilgsniu užkerėdavo ginklą, jis liepė savo kalaviją apsiūti plona oda; taip burtininko akims nepasiekiamas ¡ginklas padėjo jam, nes, pasikliaudamas savo burtais, slibinas nebuvo itin atsargus.