Narbutas rašo, kad Stanislovas Laurinavičius, Kauno mokyklos profesorius ir prefektas, pateikė vietinių tyrinėjimų faktus apie jėzuitų perstatytą mūrą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 269
Tai ir buvo toji šventykla, vėliau paversta svirnu,\ntai yra prekių sandėliu. Vėliau, kai jėzuitai pasistatė naują baž\nnyčią, tą mūrą (kaip jį vadina ponas Laurinavičius) perstatė į\nmokyklą; tai rodo šiandien ant jos sienų išlikę užrašai: „Pars\nRomana, Pars Greca“ (šiuos vietinių tyrinėjimų faktus pateikė\nponas Laurinavičius - garbingasis Kauno mokyklos profesorius\nir prefektas)*.\nKur ir kokios šventyklos buvo tikrojoje Lietuvoje, Žemai\ntijoje ir latvių žemėse iki XIII amžiaus - apie tai istorijos liu\ndijimų neturime; nieko reikšmingo ir negalėjo būti, nes religi\nnė sostinė Romovė ir vyriausiojo žynio rezidencija buvo Prū\nsuose.
Stanislovas Laurinavičius, Narbuto rankraščio liudijimu, mirė beveik devyniasdešimties metų amžiaus beveik prieš devynerius metus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 472
Kalba ir apie S. Laurinavičių, „kuris mirė sulaukęs beveik devyniasdešimties metų, beveik prieš devynerius metus“ (Ten pat. L. 2). Rankraštyje istorikas aprašo ir kitą deivės Mildos statulėlę, kuri buvo rasta Vilniuje ir kuri buvo Adomo Honorijaus Kirkoro nuosavybė (Ten pat. L. 2—3).
Stanislovas Laurinavičius visas mitologinis: karalienė, vardu Krūminė14, turėjo nepaprasto grožio vienatinę dukterį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 135
Perrašau jį ištisai, ka dangi jis visas mitologinis: karalienė, vardu Krūminė14, turėjo nepaprasto grožio vienatinę dukterį. Kartą pavasarį ji norėjo pradžiuginti motiną ką tik pražydusiomis gėlėmis, kurias pro karalienės rūmų langą pamatė žydinčias Rasos (Ross) upės pakrantėje; tuo tikslu ji nepastebėta išbėgo iš rūmų. Vienas gražiausių pavasario žiedų, tarytum augantis prie pat kranto, pasirodė esąs vidury upės; jį lengvai supo tekantis vanduo, pa dvigubindamas žiedo grožį nuostabių spalvų švytėjimu, lyg tai būtų buvę brangakmeniai.
Simonas Laurinavičius atsiradęs iš skiedrų, kurios buvo naudojamos stogams dengti, o kiti (remdamiesi tuo, kad joks pastatas negali būti pavadintas vardu daikto, naudoto statyboje) daro prielaidą, jog galėjo būti kilę iš žodžio arklys (Ą'on), nes prie šventyklų būdavo laikomi šventieji arkliai, ir net įstatymai būdavo kuriami vadinamuosiuose arklių suvažiavimuose, t.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 492
Vieni sako, jog jis atsiradęs iš skiedrų, kurios buvo nau dojamos stogams dengti, o kiti (remdamiesi tuo, kad joks pas tatas negali būti pavadintas vardu daikto, naudoto statyboje) da ro prielaidą, jog galėjo būti kilę iš žodžio arklys (Ą'on), nes prie šventyklų būdavo laikomi šventieji arkliai, ir net įstatymai bū davo kuriami vadinamuosiuose arklių suvažiavimuose, t. y. sėdint ant arklių. Iš čia atsiradęs žodis Za-kon, įstatymas. Bet manęs toks aiškinimas netenkina, todėl slavų senienų tyrinėtojų dėmesį atkreipiau į žodį Kontyna. Aš pats piliečių sutartyse, parašytose Lietuvoje rusų kalba XVI amžiuje, skaičiau, jog Konlyna, Кон- тьма — tai ypatingos konstrukcijos skrynia, skirta laikyti stalo sidabrui, paprastai gerai apkaustyta ir apkabinėta spynomis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pačiuose Prūsuose yra panašių vietų, kurių suskaičiuojama iki šešeto, o Hartknochas veltui kamuojasi su jomis nežinodamas, kurią laikyti tikrąja Romo- ve; mat tie pavadinimai galėjo atsirasti dėl įvairių krašto nuti kimų, kurie galėjo paskatinti vyriausiuosius žynius apleisti vieną vietą ir perkelti savo buveinę į kitą ir kartu įkurti naują šven tyklą. Kadangi lietuvių genties tautos turėjo krivių įvairiose vietose, todėl buvo gausu ir aukų atnašavimo vietų, kurios ne buvo šventyklos to žodžio prasme. Taip pat ir žemesnės kate gorijos žyniai įsirengdavo laikinus arba pastovius aukurus miš kuose, po šventaisiais medžiais, upių, ežerų pakrantėse, vidu ry miestų turgaviečių ir ten prireikus atnašaudavo aukas. Kol buvo įkurtas Vilnius, XIII amžiuje valstybės sostinė ir vyriausiojo žynio buveinė buvo Kernavėje, todėl ten turėjo būti ir vyriausioji šventykla.