Vėliau, ir tais pačiais, ir kitais metais, kryžiuočiai taip nusiaubė Žemaitijoje Karšuvos žemę, kad gyventojai, nematydami išeities, turėjo su visu turtu išsikelti į Lietuvą. Netekusios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys buvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau Pūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas. Šis žymios kilmės lietuvis, trokšdamas priimti krikščionių tikėjimą, pats pasidavė kryžiuočiams su tėvu, vaikais ir visa šeimyna.
Po kelerių metų vienas lietuvis, vardu Spūdas, galingasis Pūtvės pilyje, tačiau karštai gerbęs tikėjimą bei tikinčiuosius, pasiūlė broliui Folčui, anksčiau minėtajam komtūrui, atžygiuoti su savo kariuomene, nes esą norįs jam išduoti šią pilį.
Gavęs šią žinią, komtūras atvyko su visais saviškiais; kai Spūdas slapta atidarė pilies vartus, broliai su savo kariais įsiveržė į vidų ir, visus išžudę ar paėmę į nelaisvę, padegė, iš pamatų sunaikino pilį bei papilį, o Spūdui, jo tėvui, jo broliams bei visai šeimynai suteikė krikšto malonę.