Spera valdė žemes tarp Nevėžio, Šventosios ir Širvintos upių ir prie didžiulio ežero pastatė pilį. Lietuvos metraštis Sperą vaizduoja kaip ilgai valdžiusį, valdiniams gerą valdovą, kuris mirė nepalikęs įpėdinių. Apie Speros paminėtinus darbus vėlesnės kartos, Kojelavičiaus teigimu, nežinojo.
Tas miestas su pilimi, įkūrėjo at minimui pavadintas Kaunu, po šiai dienai tebėra vie nas iš žymiausių Lietuvoje. Spera, trečiasis sūnus, nu keliavęs gerokai į rytus, valdė žemes tarp Nevėžio, Šventosios ir Širvintos upių, pastatė prie didžiulio eže ro pilį. Vieta ir dabar nuo įkūrėjo vardo Spera vadi nama.
Ir viešpatavo Spera daugelį metų, buvo geras savo valdiniams, paskui mirė, nepalikęs įpėdinių. Valdiniai, jį mylėjusieji, jo atminimui romėnų papročiu pastatė stabą ir praminė jį Spera. O paskui tie žmonės, gyve nantys aplinkui, ėmė jam atnašauti aukas ir laikyti jį dievu.
Kokius jis nuveikė paminėtinus darbus, vėlesnės kartos nežino. Gyvas būdamas, nusprendė ne palikti po mirties sūnums paveldimo neapykantos šal tinio, todėl pasistengė laiku padalyti valdžią. Kernu- sijui, arba Kerniui, atidavė valdyti Lietuvos žemes tarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos, o jaunėliui Gimbu tui paskyrė Žemaitiją.
Netrukus Spera, likęs bevaikis, baigė savo gyve nimo dienas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Netrukus Spera, likęs bevaikis, baigė savo gyve\nnimo dienas. Jo pelenus priglaudė žemė prie Speros eže\nro, ten, kur ir buvo pastatytas jam paminklas, kurį žmo\nnių meilė sudievino.