Spera

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tas miestas su pilimi, įkūrėjo atminimui pavadintas Kaunu, po šiai dienai tebėra vienas iš žymiausių Lietuvoje. Spera, trečiasis sūnus, nukeliavęs gerokai į rytus, valdė žemes tarp Nevėžio, Šventosios ir Širvintos upių, pastatė prie didžiulio ežero pilį. Vieta ir dabar nuo įkūrėjo vardo Spera vadinama.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir viešpatavo Spera daugelį metų, buvo geras savo valdiniams, paskui mirė, nepalikęs įpėdinių. Valdiniai, jį mylėjusieji, jo atminimui romėnų papročiu pastatė stabą ir praminė jį Spera. O paskui tie žmonės, gyvenantys aplinkui, ėmė jam atnašauti aukas ir laikyti jį dievu.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kokius jis nuveikė paminėtinus darbus, vėlesnės kartos nežino. Gyvas būdamas, nusprendė nepalikti po mirties sūnums paveldimo neapykantos šaltinio, todėl pasistengė laiku padalyti valdžią. Kernusijui, arba Kerniui, atidavė valdyti Lietuvos žemes tarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos, o jaunėliui Gimbutui paskyrė Žemaitiją.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Netrukus Spera, likęs bevaikis, baigė savo gyvenimo dienas. Jo pelenus priglaudė žemė prie Speros ežero, ten, kur ir buvo pastatytas jam paminklas, kurį žmonių meilė sudievino.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir viešpatavo Spera daugelį metų, buvo geras savo valdiniams, paskui mirė, nepalikęs įpėdinių. Valdiniai, jį mylėjusieji, jo atminimui romėnų papročiu pastatė stabą ir praminė jį Spera. O paskui tie žmonės, gyvenantys aplinkui, ėmė jam atnašauti aukas ir laikyti jį dievu.