Narbuto perteikimu, Slėceris skitų gintaro pavadinimą sacrium skaitė kaip satrium ir lygino su lietuvišku žodžiu lihtars. Narbuto vertinimu, Slėceris keliautojų sunkumus renkant žinias net apsišvietusiuose kraštuose teisingai priskyrė vaizdinių aiškinimo kliūtims. Narbutas rašo, kad Slėceris laikė juokinga mintį, jog krivičių paminėjimas galėtų reikšti prūsų vyriausiąjį kunigą.
Skitai gintarą\nvadino\nsacrium.\nŠio\nžodžio\ngalūnė\nsugraikinta.\nSlėceris skaito satrium ir tą žodį prilygina lietuviškam lihtars. Tik\nriausiai jį labiausiai reikėtų lyginti su skilu kalbos žodžiais*.
Prie tų kliūčių, kurios trukdo keliautojams išsiaiškin\nti tokius vaizdinius, Slėceris labai teisingai priskiria \nsunkumus, su kuriais, norėdami gauti tam tikrų žinių, \nkeliautojai susiduria net ir labiausiai apsišvietusiuose \nkraštuose.\nPadavimai, pasakojimai labai dainai panašūs į pa\nsakas. Reikia pačiam keliauti, rinkti pasakojimus įvairiuo\nse užkampiuose, kad įsitikintum, kiek daug būtina iš jų \natsijoti norint įrašyti į kritinę-istorinę užrašų knygutę.
Čia pakalbėsime apie kai\nkurias detales, palikdami išvadas daryti skaitytojui. Be\nto, mes neįrodinėsime, nes Slėceris pripažino juoko vertą\ndalyką, kad, minint krivičius, galima būtų turėti omeny\nprūsų vyriausiąjį kunigą.\nPenkios mažos gentys, gresiant pavojui susijungusios,\nįkūrė rusų valstybę ir išrinko savo vadą iš šeštos gen\nties.
Visa tai išliko Prūsijoje. Jie nekalbėjo slaviškai, nes Nestoras nemini jų tarp slaviškų genčių; jų kalba buvo labiau gimininga slavų kalbai: Slėceris šias dvi kalbas skelbia esant antro giminystės laipsnio. Dėl sąjungos su graikų imperatoriumi rusai pri siekė savo dievu Perūnu; vadinasi, jis buvo tas pats kaip ir prūsų Perkūnas.
Slėceris paskelbė prielaidą (Nestor. Dritter Band. S.\n84), jog Otaitos, Peru, Meksikos gyventojai iš dalies bu\nvo žemesnio išsivystymo lygio todėl, kad nežinojo raitos\nmedžioklės. Jis rašė: „Kaip išdidžiai atrodo prūsai tarp to\nlimos Siaurės genčių, jau prieš 1000 metų nugalėdavę\nsavo užpuolikus kavalerija“.
Taip jūros plotas vis didėjo, ir galima sakyti, jog jūra augo žemės sąskaita, žodžiu, jūra didėjo. Tad tie, kurie pastebėjo fizinių įvykių, lėmusių žemių prie Baltijos jūros dingimą, sakė tikrą tiesą, ir tie, kurie, kaip Melą, teigė, jog Baltijos jūra užgriozta pakrantės salų, kurios vieną sykį panašios į sausumą, o kitą — į archipelagą, sakė taip pat ne mažiau tiesos. Tad kam gi vargšui Melai kaltinti Slėcerį meluojant; jis gal būt nesilankė prie Baltijos, neturėjo tikro supratimo apie Siaurės kraštus, bet galėjo visa nurašyti iš gerų senovės šaltinių, kurie tai žinojo ir, kaip matyti, labai gerai su vokė.