1284 m. Ordino magistras vasarą su vedliu Skomantu patraukė prieš Gardino pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 174
Apie Gardino pilies sunaikinimą\n\n 1284 viešpaties metais tas pats magistras, kuriam niekad nebuvo gana karų su\nnetikėliais, sutelkė stiprią kariuomenę ir vasarą su vadovu Skomantu patraukė prieš\nGardino pilį520; persikėlęs per Nemuną, jis išdėstė savo šaulius tinkamose vietose ir\npristatė prie sienų kopėčias; užvirė tokia žiauri kova, kad bailesnieji nė nedrįso į ją\nžiūrėti.
Petras Dusburgietis Skomantą po atsivertimo vaizduoja kaip tikėjimo gynėją ir krikščionių tautos vadą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 173
Apie Skomanto mirtį\n\n Štai koks iš aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai\nSkomantas, anksčiau be saiko persekiojęs dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo\ngynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas\nbrolio Konrado, Baigos kunigo, kodėl susilaukęs iš viešpaties šitokios malonės įtikėti\nKristumi, atsakė: „Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną\ndarbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos\nsūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais\nir padėjau ten, kur jam dera būti“.
Skomantas su didele sūduvių ir rusų kariuomene devynias dienas plėšė ir degino Kulmo žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 146
Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams,\n būtent: Eimsutis ir dar viena\n\n Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas\nsiaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas\nkarys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui.\nKai, matant priešams, miestiečiai kopė į sienas, užkopė ir jis, tas išdavikas, ir vieną bei\nantrą kartą papūtė savo ragą, duodamas sutartą ženklą.
Skomantas pamėgo į nelaisvę patekusį Liudviką iš Libencelės ir nusivedė jį į Sūduvos diduomenės puotą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 168
Jį, paimtą į nelaisvę,\natidavė Skomantui, kuris jį labai pamėgo, nes šis buvo toks pat drąsus, kaip ir jis pats,\ntodėl kartą jį, belaisvį, nusivedė ten, kur Sūduvos žemės galingesnieji buvo susirinkę\npuotauti.
Skomantas su sūduviais įsiveržė į Kulmo žemę ir padalijo kariuomenę į dvi dalis puolimams prieš Torunę ir Kulmo miestą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 144-145
Apie Kulmo žemės nuniokojimą ir kai kurių brolių bei ginklanešių žūtį Po to Skomantas442, įsibrovęs su sūduviais į Kulmo žemę, padalijo savo kariuomenę 439 Sūduviai puolė tarp 1263 m. balandžio pradžios ir 1264 m. sausio mėn, D. III, 161 aprašomas prūsų antpuolis įvyko 1263 m. balandžio—birželio mėn. Aprašomi įvykiai, galimas daiktas, rodo sūduvių ir prūsų karinį bendradarbiavimą (Powierski J., Dobra.., p. 77—78). 440 Dab. Liubava (Lóbau, Lubawa), gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio. 441 D.— Straisbergk; vėliau — Strasburg, dab. Brodnica prie Drevantos (SZCh, p. 12). 442 D.— Scumandus, Jer.— Skomant; jotvingių Skomant(a)s arba Skomand(a) s. Asmenvardis giminingas vietovardžiams Skomantai, Klaipėdos rj. (Gerullis G., Zur Sprache.., p. 48; Būga К., 2, p. 100—101; 3, p. 140—141), Skuomantai (kaimas prie Rokiškio, su tarminiu senesnio o virtimu uo). į dvi dalis, kurių viena patraukė prieš Torunę, o kita prieš Kulmo miestą, žudydamos, imdamos į nelaisvę ir degindamos visa, ką sutikdavo pakelėje.
Spalio 21 d. Skomantas su 4 tūkstančiais sūduvių ir stipria lietuvių kariuomene įsiveržė į Kulmo žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 160
Įniršęs dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių,\npatirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir\nstipria lietuvių kariuomene spalio 21 dieną įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių\ndieną481, pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė\nvieno vasalo pilį, vardu Plovista482, buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę,\njeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie\nnetikėlių kariuomenę nuvesią į krikščionių žemes ir iš jų parvesią, šitaip jie išvengė žūties.
1277 m. Skomanto vadovaujama sūduvių ir lietuvių kariuomenė siaubė Ordino valdas Pavyslyje iki Kristburgo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12
Tuo metu, kai pavergtos prūsų žemės (Pagudė ir kt.) vėl\nbandė sukilti prieš kryžiuočius, sūduvių kunigaikščio Skomanto vadovaujama galinga\nsūduvių ir lietuvių kariuomenė siaubė (1277 m.) Ordino valdas pavyslyje iki Kristburgo\n(III, 192).
Ordino magistras Mangoldas per žygį į Kresmenos valsčių sudegino Skomanto sodybą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 167
Be kita ko, sudegino Skomanto, galingo vyro bei\nšio valsčiaus vado, sodybą502 ir, paėmęs į nelaisvę ar išžudęs 150 žmonių, su didžiausiu\ngrobiu sugrįžo namo. Ši kariuomenė, įsiveržusi į minėtąjį valsčių, pasiklydo, tačiau per\nšią klaidą, kurią lėmė dievo apvaizda, niekad nieko be priežasties nedaranti, išsisklaidė\n 499 Plg.
Skomantas galop su visais savo namais bei šeimyna pasidavė tikėjimui ir broliams.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 168
Šitai sužinoję, broliai vėl ėmė su juo kariauti ir taip\ndažnai jį kamavo antpuoliais, kad jis galop su visais savo namais bei šeimyna pasidavė\ntikėjimui ir broliams.\n\n\n\n\n212 (207).
Skomantas, vedamas dviejų įkaitų, mažai žinomais krikščionių krašto keliais pasiekė ir nuniokojo kelis miestus bei pilis.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 126
Pirmiausia jis staiga užpuolė Kulmo žemę ir ją gais\nrais nuniokojo, įvarydamas baimės artimiausioms apy\ngardoms. Vėliau, kai išblaškytas priešas dar dvejojo,\nkur geriau būtų atremti tą atgriaudėjančią audrą,\n127\n\n## Puslapis 126\n\nSkomantas netikėtai atvedė kariuomenę prie Plovistos\npilies ir netrukus po atkaklios apsiausties privertė įgulą\npasiduoti. Nenorėdamas, kad, jam keliant vis sunkes\nnes sąlygas, nuo jo nusigręžtų tie, kurie maldavo pa\nliaubų, bijodamas, kad, šiose vietose ilgiau užgaišus,\nneiškiltų kokie pavojai ar šiaip kliūtys, lietuvis paliko\nviską, kaip buvo, išsiderėjęs sau įkaitais tik du asme\nnis, kurie puikiausiai pažinojo kelius.
Skomantas ir Girdila buvo didikų kilmės vyrai, priėmę krikščionių tikėjimą ir pasitraukę pas kryžiuočius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 155
O tuo metu, kai lietuviai nesėk mingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi sas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž daug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti tulą. Siekdamas šio tikslo, turėjo jis ir bendrininkų, kilusių iš didikų: Skomantą ir Girdilą, vyrus, garsius Lietuvoje ir visokiomis pareigybėmis, ir šeimos šlove, kurie, priėmę krikščionių tikėjimą, buvo ten pat kartu pasitraukę. Taigi kai lietuviai įrudenėjus buvo užsi ėmę žygiu į Sandomirą, kryžiuočiai, stojus žiemai, kai v q L ietu vis P elužis k u rs to p rū su s p rieš Lietu- neapsirinku spėliodamas, su kurstyti Pelužio.
Skomantas, neseniai pabėgęs į Prūsiją, su prūsų kariais puolė Gardiną, paėmė pilį, išžudė įgulą ir sunaikino įtvirtinimus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 156
Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie šų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.
Teodoras Narbutas nesutiko, kad 1264 m. mūšyje žuvęs lenkų istorikų Komodu vadintas Skomantas buvo vėlesnis prūsų sukilimo vadas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 135
Tačiau negalime su tikti su mokslininku Heningu, kuris daro prielaidą, kad visi sūduviai yra buvę jotvingiai, nes kitur esama negin čijamų įrodymų, kad buvusi prūsų-lietuvių gentis, kuri vadinosi sudinais ir buvo visiškai ne jotvingių kilmės. Tačiau ne tas Skomantas, kurį lenkų istorikai vadina Ko modų, vadovavęs 1264 metų birželio 23 dienos mūšyje ir, anot jų, žuvęs, turėjo vadovauti prūsų sukilimui, o 1282 ar 1283 metais grįžęs iš Lietuvos, kur buvo pabėgęs, ap sikrikštijo ir pagaliau davė savo vardą vienam ežerui, esančiam netoli Ario miesto. Veikiau reikėtų daryti išva dą, jog buvę keli šios Skomantų giminės kariūnai1.
Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams, būtent: Eimsutis ir dar viena Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas siaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 146
Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams,\n būtent: Eimsutis ir dar viena\n\n Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas\nsiaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas\nkarys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui.\nKai, matant priešams, miestiečiai kopė į sienas, užkopė ir jis, tas išdavikas, ir vieną bei\nantrą kartą papūtė savo ragą, duodamas sutartą ženklą.
Skomantas paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 156
Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie šų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.
Ateinantį metą 1277 Skomantas, sukėlęs daugiaus nei 4000 karėjų jotų, stiprindamos dar patelkė lietuvius ir žemaičius, su kuriais susinėręs, 21 die noj lapkričio pasirodė ant rubežiaus Kulmijos it būt apmaudo giežti ir grobio grieti norįs.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 447
Paskui antras kryžėjas, įgijęs valdžią, kruvinai te nai atvejų atvejais kovės su sūdau jais su įvairia laime. Ateinantį metą 1277 Skomantas, sukėlęs dau- giaus nei 4000 karėjų jotų, stiprindamos dar patelkė lietuvius ir žemaičius, su kuriais susinėręs, 21 die noj lapkričio pasirodė ant rubežiaus Kulmijos it būt apmaudo giežti ir grobio grieti norįs. Bet tuo jau it kokia audra virto ant pilės Plovicės, nuo ku rios vienok būtino suardymo išsiliuosavo jos ka- mendotas, duodamas du kelio žinovu, kuriuodu tu rėjo kelią rodyti lietuviams traukiant tolesniai.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Per šią puotą vienas kilmingas ir galingas vyras didžiai išerzino brolį Liudviką, be paliovos jį užgauliodamas bei plūsdamas. Todėl jis tarė Skomantui: „Negi tam čia mane atsivedei, kad tas žmogus mane užgauliotų įžeidžiamais žodžiais?“ Jam atsakė Skomantas: „Apgailestauju, kad esi koneveikiamas, jeigu drįsti, atsikeršyk už tau daromas nuoskaudas, o aš tau padėsiu“.
Susietas teiginys: t-017
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tą patį padarė ir ketvirtas brolis, o kad šis dovanojimas butų teisėtas ir amžinas, visi trys broliai pasižadėjo nekelti jokių teisinių ieškinių ir nesiimti faktinių veiksmų, kuriems galėtų pagal įstatymus ryžtis šioje kunigaikštystėje jie patys ar jų palikuonys, ir išdavė tuo reikalu broliams raštus, kuriuos patvirtino savo antspaudais. Sitai sužinojęs, Mstivojus užgrobė šias tris Pomeranijos kunigaikštystės dalis ir jas ilgus metus išlaikė savo valdžioje prieš brolių valią. Galop atvyko jo šventenybė Pilypas, Fermo vyskupas, apaštališkojo sosto legatas, atsiųstas į Lenkijos žemę, ir brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, jam nusiskundė dėl minėtojo Mstivojaus daromų Prūsijos broliams skriaudų šiose trijose minėtosios kunigaikštystės dalyse bei pateikė įžymiąją privilegiją, (SRP, 1, p. 737); Volynės metraštis — Злиньци, Злина (ПСРЛ, 2, стб.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
1280 m. sūduviai drauge su lietuviais niokojo Ordino valdas Semboje (III, 204), o po metų Traidenis, norėdamas sulaikyti kryžiuočių veržimąsi į sūduvių žemes, pasiuntė žiemgalių vado Nameisio vadovaujamą Lietuvos kariuomenę į niokojamą žygį po Ordino užnugarį (Skomantas, Nameisis — pavaldūs Traideniui). Tai rodo glaudžius prūsų, jotvingių, lietuvių ir kt. baltų ryšius, jų bendrą kovą. Tačiau sudėtinga tarptautinė padėtis, nauji Aukso ordos feodalų antpuoliai iš pietryčių (1275, 1279, 1282 m.) trukdė baltams bendrai kovoti prieš Ordino, Lenkijos ir kitų katalikiškųjų Vakarų Europos šalių feodalų agresiją ir leido kryžiuočiams iki 1283 m. pavergti sūduvių, prūsų žemes iki Nemuno žemupio.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tuos, kurie, patikėję šiais žodžiais, išeidavo, jis su saviškiais užpuldavo ir paimdavo į nelaisvę arba nužudydavo. 168 (163). Apie Elbingo brolių bei miestiečių kovas antrosios atskalūnybės metais ir apie kai kuriuos tikinčiuosius pagudėnus, prisidėjusius prie brolių Kai antrosios atskalūnybės metais stiprėjo krikščionių persekiojimas, kurie ne kurie Pagudės kilmingieji, tiesa, vos keli, nepamiršę geradarybių, patirtų iš magistro ir brolių, paliko tėvonijas449, atvyko su visais savo namais ir šeimyna į Elbingą ir ištikimai susidėjo su broliais. 169 (164). Apie Veklico pilies ir vienos pilaitės sugriovimą Pagudėnai, kartu su sūduviais bei kitomis Prūsijos gentimis subūrę stiprią kariuomenę, antrosios atskalūnybės pradžioje skersai išilgai išnaršė Pagudę bei Pamedę ir išžudė visus krikščionis, kuriuos ten surado, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę.
Susietas teiginys: t-010
Susieti teiginiai: t-010
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Antrą kartą pakliuvęs į nelaisvę, brolis Liudvikas buvo nuvestas pas vieną kilmingąjį, vardu Kantigirdas506, ir pavestas jo globai. 213 (208). Apie tai, kaip buvo palikta Poterbergo pilis ir pastatyta Mevės pilis Sventopelkas, kadaise Pomeranijos kunigaikštis, apie kurį jau esame anksčiau kalbėję, turėjo keturis sūnus: pirmagimį Mstivojų, kurį, kaip esame sakę, buvo davęs kaip įkaitą, Samborą, Vartislavą bei dar vieną507. Vartislavas įstojo į Teutonų ordiną broliu ir anksčiau minėtosios kunigaikštystės dalį, kuri jam atiteko, atidavė labdarybės tikslais Teutonų ordino broliams Prūsijoje.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Derska, įsiteikę broliams, nuskubėjo pasitikti lietuvių kariuomenės ir ten, papasakoję savo tėvynainiams [bartams], kas dėjosi Gardino pilyje bei jo valsčiuje, be to, kaip jie pelnė brolių palankumą, išžudė lietuvius, o visą grobį išsigabeno į Pagudę, kur ir gyvena, kaip gyvenę. 226 (221). Apie išdavystę, per kurią žuvo šimtas krikščionių 1285 viešpaties metais vienas skalvis, vardu Girdila, prieš atsivertimą saviškių didžiai gerbiamas, pasigyrė, jog, turėdamas šimtą ginkluotų vyrų, galėtų pridaryti lietuviams visokeriopų eibių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Nenorėdamas, kad, jam keliant vis sunkes nes sąlygas, nuo jo nusigręžtų tie, kurie maldavo pa liaubų, bijodamas, kad, šiose vietose ilgiau užgaišus, neiškiltų kokie pavojai ar šiaip kliūtys, lietuvis paliko viską, kaip buvo, išsiderėjęs sau įkaitais tik du asme nis, kurie puikiausiai pažinojo kelius. Šių vedamas, jis po to mažai kam žinomais krikščionių krašto keliais traukėsi ta kryptimi, kur jo mažiausiai bijotasi: šitaip Naujosios Lypos, Redino ir Velzaco papilius sudegino, o Turnicų, Graudenco, Marienverderio, Santiro, Christ- burgo ir kitus to krašto miestus bei pilis sugriovė ligi pamatų: prisiplėšus daug grobio ir paėmus nemaža be laisvių, smūgis buvo suduotas didesnis, nei tikėtasi. Sekėsi taip pat kovoti kitų metų žiemą ir Livonijoje: nuniokojus žemyne esantį L ie tu v ia i n u n io k o jo kraštą, pabandyta plėšikauti L iv o n iją ir Livonijos įlankos salose.