Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
13 teiginiai13 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 13 teiginiai ir visi 13 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–13 iš 13 rodomų įrašų
Simonas Grunau kronikoje Rikojotą aprašė kaip prūsų dievų kulto centrą su žaliuojančiu ąžuolu ir trimis dievų stabais.
PDF 23
Pasak\nSimono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė,\nkur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų die-\nvų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus.
XVI a. 3-iajame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė išsamią visos Prūsijos istoriją iki 1529 m.
PDF 20
Per Dlugošą Dusburgiečio kronikos faktus panaudojo kai kurie vėlesni autoriai. XVI a.\n3-ame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė (išplėsdamas 1-ąją dominikonų\nredakciją, rašytą po 1521 m.) pirmąją ir išsamiausią visos Prūsijos istoriją (nuo legendinių\nlaikų iki 1529 m.), kurioje plačiai remiamasi ir Petru iš Dusburgo81.
Simono Grunau kronikoje Rikojotas aprašytas kaip prūsų dievų kulto centras su žaliuojančiu ąžuolu, šventykla ir trimis dievų stabais.
PDF 23
Prū- sijos šaltinius, kuriuose kronikininkai kalbėjo apie prūsų dievus. Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų die- vų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus. Svarbiausias iš jų Pakulas – požemio dievas, antrasis – Perkūnas – žaibų ir griausmų dievas, o trečiasis – javų dievas Patrimpas.
Narbutas rašė, kad Simonas Grunau kroniką grindė seniausiomis kronikomis apie legendinį žiemą ir vasarą žaliavusį Romovės ąžuolą.
PDF 236
Šio milžiniš\nko medžio kelmo skersmuo buvo šešios uolektys, šakos suda\nrė tris tarpsnius, arba aukštus, ir buvo tokios tankios ir apau\ngusios lapais, kad neprasiskverbdavo nei lietus, nei sniegas.\nNuostabiausias dalykas, ką aiškiai patvirtina seniausios kroni\nkos, iš kurių rašė savo kroniką Simonas Grunau, kad Romo\nvės ąžuolas žaliavo vasarą bei žiemą ir lapai visi nuo jo niekad\nnenukrisdavo. Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galy\nbei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje\nšalies dievų pavidalu.
Narbutas perteikė Grunau pasakojimą, kad šis atsitiktinai pateko į kaimą per ožio aukojimą ir turėjo prisiekti Perkūnui neišduoti apeigų vyskupui.
PDF 321
Kronikininkas\nGrunau pasakoja, kad buvęs toje išpažintyje, kai atsitiktinai\npatekęs į kaimą, į ožio aukojimą. Jis net turėjęs prisiekti Per\nkūnui, kad tos apeigos neišduosiąs vyskupui. Tą išpažintį jis\ntaip aprašo: kiekvienas vyras atsiklaupdavo prieš sėdintį vai\ndilą ir išpažindavo savo nuodėmes; vaidila atgailai vienus tampė\nuž plaukų, kitiems skaldė antausius, trečius gerokai apmušda\nvo lazda.
Grunau pasakojime apie išpažintį vyrai klaupdavosi prieš vaidilą, išpažindavo nuodėmes ir kaip atgailą patirdavo fizines bausmes.
PDF 321
Tą išpažintį jis\ntaip aprašo: kiekvienas vyras atsiklaupdavo prieš sėdintį vai\ndilą ir išpažindavo savo nuodėmes; vaidila atgailai vienus tampė\nuž plaukų, kitiems skaldė antausius, trečius gerokai apmušda\nvo lazda. Pagaliau atgailautojai apmušė ir patį vaidilą. Į mote\nris jis kreipėsi gražia kalba, ragindamas atlikti tik bendrą išpa\nžintį, ir mokė, kaip elgtis, idant patiktų dievams, ir davė daug\nkitokių pamokymų.
Narbutas nurodė, kad Grunau teigė pats laikęs senovės prūsų vėliavą ir ją išmatavęs: 4 uolekčių ilgio ir 3 uolekčių pločio.
PDF 400
Taip anot pono Foigto tyrimų. Tautinė senovės prūsų vėliava, kurią nešdavo karo žygiuo se ir iškeldavo pilių bokštuose, kai joms grėsdavo priešas. Is torikas Grunau teigia, kad pats turėjęs tokią vėliavą rankose ir ją išmatavęs: ji buvusi 4 uolekčių ilgio, 3 uolekčių pločio.
Narbutas nurodė, kad Henenbergeris ir Hartknochas iš Grunau perėmė žinią apie ypatingą senovės prūsų vėliavos užrašą nežinomomis raidėmis.
PDF 402
Ant tos vėliavos\nbuvęs ypatingas užrašas nežinomomis raidėmis. Žiūrėk VI len\ntelės 41-ą piešinį. Iš Grunau perėmė Henenbergeris irHartkno-\n6 Hartknoch.
Narbutas laikė Grunau papildomu liudytoju, kad vyskupo Kristijono kronikoje buvo žinių apie krivį.
PDF 415
O pats krivis visoje jų istorijoje atlieka tokį svarbų vaidmenį ir yra toks svarbus objektas, kad jeigu jis būtų buvęs pramanytas, tai būtų sugriuvusi visa jos sandara. Todėl reiktų padaryti prie kaištą Lukui Davidui, kad arba jis išgalvojo pačią vyskupo Kris tijono kroniką, arba pripasakojo nebūtų joje dalykų; kai dėl antrojo, tai negalima nieko sakyti, nes yra ir kitas liudytojas - kronikininkas Grunau, kuris tą patį perskaitė minėtoje kroni koje, tad nėra abejonės, kad vyskupas Kristijonas žinojo krivį esant, o gal ir pažino jį iš arti, būdamas prūsų nelaisvėje. Prie šių svetimų įrodymų galima būtų pridurti dar kitus, išplaukiančius iš paties dalyko.
Narbutas Simoną Grunau vadino seniausiu žinomu šio pasakojimo šaltiniu ir gynė jį kaip didesnės pagarbos vertą kronikininką.
PDF 433
1.\nSeniausias žinomas šito šaltinis yra Simonas Grunau,\nnaujojo Prūsijos istoriko labai suniekintas kronikininkas, o iš\ntikrųjų vertas didesnės pagarbos; ne visuomet pagarbiai ra\nšantis apie kryžiuočius ir vokiečių tautą - tai tiesa; per daug\nužsidegęs katalikybės šalininkas - ir tai ne paslaptis; kartais\nnekritiškas kompiliatorius ir su daugybe savo laiko ydų - gali\nma ir su tuo sutikti. Bet jis buvo darbštus rašytojų praleistų\narba nesuprantamų įvykių tyrėjas, turintis rankose gausų šal\n11 Sirvydo žodynas.
Narbutas gynė Grunau nuo Foigto kritikos ir manė, kad žinią apie vyriausiuosius žynius jis paėmė iš vyskupo Kristijono kronikos.
PDF 432
Pasvėrę visa tai ir tas pačias smulkmenas, kuriomis Gru- nau ne kartą pagelbėjo rūsčiai jį kritikavusiam ponui Foigtui, taip pat turėdami omenyje kronikininkams būdingus trūku mus, negalime neginti Grunau15. Žinią apie vyriausiuosius žy nius jis, be abejo, paėmė iš vyskupo Kristijono kronikos, nes nėra pagrindo tvirtinti, kad anoje kronikoje to nebuvo, ka dangi numylėtinis Lukas Davidas būtų iš jos paėmęs tą patį. Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vys kupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad Karaliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kroniki ninkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko Davido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai.
Narbutas, remdamasis Hartknochu, mini Simoną Grunau tarp kronikininkų, citavusių Kristijono kroniką apie senovės Prūsiją.
PDF 167
Iš imperatoriaus Augusto valdy mo Romos valstybėje epochos išliko geografijos—istorijos paminklas, susijęs su mūsų tema. ITartknochas savo prūsų istorijos 20 puslapyje rašo« jog pirmasis Kulmo, arba Prū sijos, vyskupas Kristijonas, autorius kronikos, kuri buvo laikoma pradingusia, apie senovės Prūsiją, — ją cituoja ir mūsų kronikininkai Grunau, Henenbergeris, Vaiselijus ir Lukas Davidas, — ¡pasakoja Bitinijos keliautojo Divonio, neva 17 metais prieš Kristaus gimimą apsilankiusio kraš te, vėliau pavadintame Prūsija, stebėjimus. Mes panau dosime Hartknocho aprašytus padavimus, pridurdami ir Luko Davido kronikos teiginius, kurių nežinojo anas au 1 Lib.
Simonas Grunau ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a.
PDF 20
Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio variantas. Moksliškai šį veikalą tyrinėti XIX a. 3-ame dešimtmetyje ėmėsi J. Foigtas83. M. Tepenas, apžvelgdamas Prūsijos istoriografiją, nemaža dėmesio skyrė ir Dusburgiečiui84. Žymiai išsamiau jis ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a.