Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
13 teiginių18 įrašų2 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 13 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–13 iš 13 teiginių
Simonas Grunau kronikoje Rikojotą aprašė kaip prūsų dievų kulto centrą su žaliuojančiu ąžuolu ir trimis dievų stabais.
PDF 23
Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų dievų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus.
XVI a. 3-iajame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė išsamią visos Prūsijos istoriją iki 1529 m.
PDF 20
Per Dlugošą Dusburgiečio kronikos faktus panaudojo kai kurie vėlesni autoriai. XVI a. 3-ame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė (išplėsdamas 1-ąją dominikonų redakciją, rašytą po 1521 m.) pirmąją ir išsamiausią visos Prūsijos istoriją (nuo legendinių laikų iki 1529 m.), kurioje plačiai remiamasi ir Petru iš Dusburgo81.
Simono Grunau kronikoje Rikojotas aprašytas kaip prūsų dievų kulto centras su žaliuojančiu ąžuolu, šventykla ir trimis dievų stabais.
PDF 23
Prūsijos šaltinius, kuriuose kronikininkai kalbėjo apie prūsų dievus. Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų dievų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus. Svarbiausias iš jų Pakulas – požemio dievas, antrasis – Perkūnas – žaibų ir griausmų dievas, o trečiasis – javų dievas Patrimpas.
Narbutas rašė, kad Simonas Grunau kroniką grindė seniausiomis kronikomis apie legendinį žiemą ir vasarą žaliavusį Romovės ąžuolą.
PDF 236
Šio milžiniško medžio kelmo skersmuo buvo šešios uolektys, šakos sudarė tris tarpsnius, arba aukštus, ir buvo tokios tankios ir apaugusios lapais, kad neprasiskverbdavo nei lietus, nei sniegas. Nuostabiausias dalykas, ką aiškiai patvirtina seniausios kronikos, iš kurių rašė savo kroniką Simonas Grunau, kad Romovės ąžuolas žaliavo vasarą bei žiemą ir lapai visi nuo jo niekad nenukrisdavo. Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galybei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu.
Narbutas perteikė Grunau pasakojimą, kad šis atsitiktinai pateko į kaimą per ožio aukojimą ir turėjo prisiekti Perkūnui neišduoti apeigų vyskupui.
PDF 321
Kronikininkas Grunau pasakoja, kad buvęs toje išpažintyje, kai atsitiktinai patekęs į kaimą, į ožio aukojimą. Jis net turėjęs prisiekti Perkūnui, kad tos apeigos neišduosiąs vyskupui. Tą išpažintį jis taip aprašo: kiekvienas vyras atsiklaupdavo prieš sėdintį vaidilą ir išpažindavo savo nuodėmes; vaidila atgailai vienus tampė už plaukų, kitiems skaldė antausius, trečius gerokai apmušdavo lazda.
Grunau pasakojime apie išpažintį vyrai klaupdavosi prieš vaidilą, išpažindavo nuodėmes ir kaip atgailą patirdavo fizines bausmes.
PDF 321
Tą išpažintį jis taip aprašo: kiekvienas vyras atsiklaupdavo prieš sėdintį vaidilą ir išpažindavo savo nuodėmes; vaidila atgailai vienus tampė už plaukų, kitiems skaldė antausius, trečius gerokai apmušdavo lazda. Pagaliau atgailautojai apmušė ir patį vaidilą. Į moteris jis kreipėsi gražia kalba, ragindamas atlikti tik bendrą išpažintį, ir mokė, kaip elgtis, idant patiktų dievams, ir davė daug kitokių pamokymų.
Narbutas nurodė, kad Grunau teigė pats laikęs senovės prūsų vėliavą ir ją išmatavęs: 4 uolekčių ilgio ir 3 uolekčių pločio.
PDF 400
Taip anot pono Foigto tyrimų. Tautinė senovės prūsų vėliava, kurią nešdavo karo žygiuose ir iškeldavo pilių bokštuose, kai joms grėsdavo priešas. Istorikas Grunau teigia, kad pats turėjęs tokią vėliavą rankose ir ją išmatavęs: ji buvusi 4 uolekčių ilgio, 3 uolekčių pločio.
Narbutas nurodė, kad Henenbergeris ir Hartknochas iš Grunau perėmė žinią apie ypatingą senovės prūsų vėliavos užrašą nežinomomis raidėmis.
PDF 402
Ant tos vėliavos buvęs ypatingas užrašas nežinomomis raidėmis. Žiūrėk VI lentelės 41-ą piešinį. Iš Grunau perėmė Henenbergeris irHartkno- 6 Hartknoch.
Narbutas laikė Grunau papildomu liudytoju, kad vyskupo Kristijono kronikoje buvo žinių apie krivį.
PDF 415
O pats krivis visoje jų istorijoje atlieka tokį svarbų vaidmenį ir yra toks svarbus objektas, kad jeigu jis būtų buvęs pramanytas, tai būtų sugriuvusi visa jos sandara. Todėl reiktų padaryti priekaištą Lukui Davidui, kad arba jis išgalvojo pačią vyskupo Kristijono kroniką, arba pripasakojo nebūtų joje dalykų; kai dėl antrojo, tai negalima nieko sakyti, nes yra ir kitas liudytojas kronikininkas Grunau, kuris tą patį perskaitė minėtoje kronikoje, tad nėra abejonės, kad vyskupas Kristijonas žinojo krivį esant, o gal ir pažino jį iš arti, būdamas prūsų nelaisvėje. Prie šių svetimų įrodymų galima būtų pridurti dar kitus, išplaukiančius iš paties dalyko.
Narbutas Simoną Grunau vadino seniausiu žinomu šio pasakojimo šaltiniu ir gynė jį kaip didesnės pagarbos vertą kronikininką.
PDF 433
1. Seniausias žinomas šito šaltinis yra Simonas Grunau, naujojo Prūsijos istoriko labai suniekintas kronikininkas, o iš tikrųjų vertas didesnės pagarbos; ne visuomet pagarbiai rašantis apie kryžiuočius ir vokiečių tautą - tai tiesa; per daug užsidegęs katalikybės šalininkas - ir tai ne paslaptis; kartais nekritiškas kompiliatorius ir su daugybe savo laiko ydų - galima ir su tuo sutikti. Bet jis buvo darbštus rašytojų praleistų arba nesuprantamų įvykių tyrėjas, turintis rankose gausų šal 11 Sirvydo žodynas.
Narbutas gynė Grunau nuo Foigto kritikos ir manė, kad žinią apie vyriausiuosius žynius jis paėmė iš vyskupo Kristijono kronikos.
PDF 432
Pasvėrę visa tai ir tas pačias smulkmenas, kuriomis Grunau ne kartą pagelbėjo rūsčiai jį kritikavusiam ponui Foigtui, taip pat turėdami omenyje kronikininkams būdingus trūkumus, negalime neginti Grunau15. Žinią apie vyriausiuosius žynius jis, be abejo, paėmė iš vyskupo Kristijono kronikos, nes nėra pagrindo tvirtinti, kad anoje kronikoje to nebuvo, kadangi numylėtinis Lukas Davidas būtų iš jos paėmęs tą patį. Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vyskupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad Karaliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kronikininkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko Davido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai.
Narbutas, remdamasis Hartknochu, mini Simoną Grunau tarp kronikininkų, citavusių Kristijono kroniką apie senovės Prūsiją.
PDF 167
Iš imperatoriaus Augusto valdymo Romos valstybėje epochos išliko geografijos—istorijos paminklas, susijęs su mūsų tema. ITartknochas savo prūsų istorijos 20 puslapyje rašo« jog pirmasis Kulmo, arba Prūsijos, vyskupas Kristijonas, autorius kronikos, kuri buvo laikoma pradingusia, apie senovės Prūsiją, — ją cituoja ir mūsų kronikininkai Grunau, Henenbergeris, Vaiselijus ir Lukas Davidas, — ¡pasakoja Bitinijos keliautojo Divonio, neva 17 metais prieš Kristaus gimimą apsilankiusio krašte, vėliau pavadintame Prūsija, stebėjimus. Mes panaudosime Hartknocho aprašytus padavimus, pridurdami ir Luko Davido kronikos teiginius, kurių nežinojo anas au 1 Lib.
Simonas Grunau ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a.
PDF 20
Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio variantas. Moksliškai šį veikalą tyrinėti XIX a. 3-ame dešimtmetyje ėmėsi J. Foigtas83. M. Tepenas, apžvelgdamas Prūsijos istoriografiją, nemaža dėmesio skyrė ir Dusburgiečiui84. Žymiai išsamiau jis ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a.