Šich Achmetas, valdovo valia turėjęs būti svetingai priimtas Trakuose, su garbinga palyda sugrįžo į Lietuvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 581
Dėl karaliaus ligos seimas buvo pa\nleistas, kadangi vargu ar ką galima buvo benuveikti.\nSusirgęs karalius nuvežamas į Krokuvą, o Šich Ach-\nmetas, valdovo valia turėjęs būti Trakuose vaišingai\npriimtas, sugrįžo į Lietuvą garbingos palydos apsuptas.\nPatariamas Nogajų ordos skitų, bandė iš ten pabėgti,\ntačiau lietuviai jį sugavo ir atvežė vėl į Trakus, kur\ndar stipriau saugojo, ypač\nK ry m o sk ita i n io k o -\ndėl to, kad Krymo chanas\nja L ie tu v ą\nMengli Girėjus per pasiunti\nnius žadėjo karaliui taiką ir\npagalbą, jeigu šis neleis Šich Achmetui pasprukti.
Karalius įsakė parūpinti Šich Achmetui puikią svitą ir palydėti jį į Radomą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 579
Karalius įsakė parūpinti Šich Achmetui pui\nkiausią svitą ir palydėti jį į Radomą. Pakviestas į se\nnato posėdį, jis, be galo išraiškingai kalbėdamas, nusi\nskundė, kad, girdi, kovodamas už Lenkijos bei Lietu\nvos reikalus, buvęs priešo krašte nelyginant išduotas;\nišeikvojęs visus turtus kariuomenei išlaikyti, dabar,\nlaužant duotą žodį, turįs kęsti smurtą, negalėdamas su\nsilaukti nei laisvės, nei pagalbos kovoje prieš Krymo\nskitus. Karaliaus ir luomų vardu jam šitaip buvo atsa\nkyta.
Šich Achmetas buvo Achmato sūnus ir paskutinis Aukso ordos chanas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Sich-Achmetas buvo Achmato sūnus, paskutinis Aukso ordos \nchanas. 1500—1503 m. M askvos ir Lietuvos valstybių k are stojo \nLDK pusėn, tikėdamasis iš jos paramos prieš bendrų priešų — Kry\nmo chanų Mengll-Girėjų, kuris savo možiu siekė pašalinti Sich- \nAchmetų ir sujungti savo valdžioje visas totorių ordas.
Šich Achmetas, Užvolgio skitų valdovas, iš Vilniaus atvyko į Bresto seimą kaip tremtinys ir beveik belaisvis.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 579
Nieko nežinoda mi apie karaliaus sumanymus, į seimą kaip paprastai suvažiavo gausybė bajorų, tačiau, karalystės kanclerio Jono Laskio laiku įspėti, išsisukinėjo kviečiami į pilį. Karalius, supratęs, kad jo sumanymai visiems žinomi, sutiko parodyti malonę, patariamas to paties kancle rio, o labiausiai Jono iš Osvencimo, savo nuodėm klausio, tačiau iš Zaberezinskio atėmė Trakų vaivadi ją, o kitus išvijo iš senato. Į seimą atvyko iš Vilniaus Skitas Sich Achmetas Šich Achmetas, Užvolgio ski- tariasi su karaliumi tų valdovas, o šiuo metu Breste ir Radome tremtinys ir beveik belaisvis.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Len kijoje kiekvienas žmogus pats rūpinasi savo šeimos turtu: niekas neverčiamas traukti į karo žygį iš tėvy nės, vieni valstybėje verčiasi žemdirbyste, amatais bei prekyba, kiti garbina dievą, sprendžia teismuose by las, rūpinasi pilių apsauga ir tarnauja didikams, žodžiu, kiekvienas gyvena taip, kaip L ie tu v o s d id ik a i m ė- nori". g in a s u s ita ik y ti su Šich Achmetui visa ko k a ra liu m i prižadėjus, Lietuvos didikai, kuriuos Breste karalius buvo pašalinęs iš senato, Radomo seime, nė nepradėjus svar styti kitų reikalų, stengėsi lenkų remiami pašalinti vi sus esamus nesutarimus tarp karaliaus ir senato. Ka ralius viešai lenkams pasižadėjo, kad iš pagarbos jiems padarys taip, kaip jie reikalauja, tačiau sakėsi neno rįs Lenkijoje nieko spręsti, o visą reikalą ketinąs per duoti lietuvių seimui. Tada lietuvių senato pirminin kas, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, pakilęs iš vietos, ir kreipėsi į karalių paprasta, bet nelyginant kažkokio dangaus įkvėpimo kupina kalba: „Kažko kiems pasipūtėliams klastingai sukursčius prieš mus, nieko pikta nepadariusius, tavo širdį, ligi šiol kentėme tavo rūstį taip, kaip ir dera valdiniams, klausantiems savo valdovo.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Neatsispyręs kas dieną girdimiems Glinskio klastingiems raginimams, Karalius pasmerkia Aleksandras pasmerkė mir- mirčiai žymiausius čiai Žemaitijos seniūną Sta- Lietuvos didikus nislovą Žarnovskį, Smolens ko vietininką Stanislovą Kiš ką, Polocko vaivadą Stanislovą Glebavičių, Lietuvos maršalą Joną Zaberezinskį ir kitus to paties luomo ir tos pačios minties žmones. Jis sušaukė Breste seimą, ketindamas kokia nors dingstimi sukviesti ten žymiau sius didikus į pilį, suimti ir išžudyti. Nieko nežinoda mi apie karaliaus sumanymus, į seimą kaip paprastai suvažiavo gausybė bajorų, tačiau, karalystės kanclerio Jono Laskio laiku įspėti, išsisukinėjo kviečiami į pilį. Karalius, supratęs, kad jo sumanymai visiems žinomi, sutiko parodyti malonę, patariamas to paties kancle rio, o labiausiai Jono iš Osvencimo, savo nuodėm klausio, tačiau iš Zaberezinskio atėmė Trakų vaivadi ją, o kitus išvijo iš senato.
Susietas teiginys: t-007