Narbutas nurodo, kad Safaržyko veikale alanai siejami su asais, jasais, osais ir osetinais, kurių palikuonys gyvena Kaukaze. Narbutas rašo, kad Safaržykas mini Vienos Imperatoriškajame Senienų kabinete saugomą paminklą kaip seniausią istorinį jazigų pėdsaką. Narbutas rašo, kad Safaržykas senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, jų skirtumus aiškindamas germanų ir finų valdžia.
Tai, jog alanai taip pat buvo vadinami asais, o rusų — ¡asais, osáis, osetinais, kurių palikuonys ir šiandien gyvena Kaukaze, skaitome Safaržyko veikale (Starožytnošci slawianskie. S. 16. Nr. 9). Vės dėlto jis mano ¡uos buvus asus, minimus skandinaviškoje „Edoje", nors kitur kalbama apie didelį vardų panašumą. Seniausias alanų, asų, lizdas buvo prie Dono (iš čia kilę ir „Edoje" minimi asai), todėl negalime pritarti Safaržyko nuomonei, kad O dinas buvo kilęs iš alanų, t. y. asų, gyvenusių krašte, kur išteka Vakarų Dauguva, Dnepras, Donas ir Volga.
Galbūt todėl, kad ir budinai-skitai buvo kilę iš savo tautos žemdirbių kastos arba šį užsiėmimą perėmė iš gelonų, pačioje susiliejimo su pastaraisiais pradžioje. Safaržykas žengė dar toliau1, nes senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, šiandienius šių abiejų tautų skirtumus priskirdamas likimui, kurio dėka jos patekdavo tai į germanų, tai į finų valdžią, ir lietuvių kalba vis labiau tolo nuo slavų. Vis dėlto žmogus, mokantis šias kalbas, neras nieko, kas galėtų jį įtikinti šios hipotezės teisingumu, nes lietuvių, germanų, finų ir slavų kalbos skiriasi viena nuo kitos kaip dangus ir žemė, p daugelio žodžių panašumas atsirado arba juos pasiskolinus iš kaimynų, arba dėl daugelio kitų tarpusavio santykių.
Safaržykas iškelia hipotezę, iš kuries verta tik pasijuokti, — tas kalnas turėtų būti Minsko gubernijojell! Sis kruopštus slavų senienų tyrinėtojas kimba prie kiekvienos tautos, prie kiekvienos giminės, kur tik galima įžvelgti kokį nors panašumą (ar vardo, ar kitos kokios savybės) su slavais. Klijuoja, lopo savo audeklą ir dėl to dažnai pats tampa juokingas.