asmuo

Rudolfas iš Habsburgo

4 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 4 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 rodomų įrašų

t-001

Rudolfas iš Habsburgo kare nukovė Čekijos karalių Otokarą ir Austrijos kunigaikštystę atidavė sūnui Albrechtui.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 236

Apie Rudolfo išrinkimą Romos karaliumi\n\n 1273 viešpaties metais Rudolfas iš Habsburgo buvo išrinktas Romos karaliumi (Mart.\np. 420; Ptol. 23, 3).

t-002

1273 metais Rudolfas iš Habsburgo buvo išrinktas Romos karaliumi.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 236

Apie Rudolfo išrinkimą Romos karaliumi\n\n 1273 viešpaties metais Rudolfas iš Habsburgo buvo išrinktas Romos karaliumi (Mart.\np. 420; Ptol. 23, 3).

t-003vidutinis

Apie Rudolfo, Romos karaliaus, pergalę prieš Otokarą, Čekijos karalių Tuo metu Rudolfas, Romos karalius, nukovė kare Otokarą, Čekijos karalių, atidavė Austrijos kunigaikštystę savo sūnui Albrechtui, kuris vėliau tapo Romos karaliumi, o savo dukterį atidavė.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 236

Apie Rudolfo išrinkimą Romos karaliumi\n\n 1273 viešpaties metais Rudolfas iš Habsburgo buvo išrinktas Romos karaliumi (Mart.\np. 420; Ptol. 23, 3).

t-004vidutinis

Rudolfas iš Habsburgo smarkiai nuliūdo ir apgraudo, vienas pats nerimastingai svarstydamas, ar negalėtų vienaip ar kitaip pagelbėti prislėgtiesiems.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 240

Galop valdovas, ilgokai rūstinamas, pajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš. Prancūzijos karalystės vieną vargšą bei dievotą žmogų, kuris gyveno Amjeno vyskupystėje nuo visų atsiskyręs, todėl jį vadino Petru Atsiskyrėliu, ragindamas jį aplankyti viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Sis, atkeliavęs į šventąjį miestą, pamatė, jog nedorėliai nepagarbiai elgiasi šventose vietose, jog godotinas vyras Simeonas, miesto patriarchas, kartu su savo valdiniais nelyginant niekingas vergas, puolęs į visišką neviltį, kenčia begalinę priespaudą; būdamas doras žmogus, didžiai užjausdamas kitus ir iš visos širdies mylėdamas prispaustuosius, jis smarkiai nuliūdo ir apgraudo, vienas pats nerimastingai svarstydamas, ar negalėtų vienaip ar kitaip pagelbėti prislėgtiesiems.