Po bevaikio kunigaikščio Vladimiro mirties Romanas Mstislavovičius, kaip pasakoja Teodoras Narbutas, galbūt remdamasis giminyste, pasisavino paveldėjimo teises.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 71
Kunigaikštis Vladimiras mirė bevaikis. Romanas, galbūt giminyste remdamasis, pasisavino paveldėjimo teises. Lešekas Baltasis paėmė pretendentą savo globon ir grasindamas primetė jį haličiečiams kunigaikščiu.
Romanas Mstislavovičius, kaip pasakoja Teodoras Narbutas, pavedęs Kijevą Lucko kunigaikščiui Ingvarui, imperatoriaus Aleksandro Komnino III kvietimu nugalėjo Trakiją niokojusius pečenegus, užėmė jų stovyklas ir išlaisvino belaisvius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 72
Romanas, šį kartą Kijevą pavedęs Lucko kunigaikščiui Ingvarui, suskubo patenkinti aukštos garbės teikiantį imperatoriaus Aleksandro Komnino III kvietimą: užpuolė Trakiją niokojusius pečenegus, nugalėjo, įsiveržė į jų ulusus, užėmė daugelį jų stovyklų, išlaisvino ten rastus savo tautiečius belaisvius, privertė užpuolikus išeiti iš Trakijos, tada triumfuodamas grįžo į Haličą. Tuo tarpu Riurikas su Olegovičiais pasamdė poloviečius ir užėmę Kijevą 1201 metų sausio 4-ąją kaip grobį atidavė barbarams.
Romanas Mstislavovičius, kaip pasakoja Teodoras Narbutas, siekdamas įsiteikti uošviui Riurikui, surengė su juo žygį prieš poloviečius, o vėliau be jokios priežasties suėmė Riuriką ir privertė tapti vienuoliu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 72
Vis dėlto Romanas, siekdamas prisigerinti prie uošvio, su savo kariauna atvyko į Ovručą ir netgi tą pačią žiemą surengė kartu su juo žygį prieš poloviečius; paskui be jokios priežasties suėmė uošvį ir liepė tapti vienuoliu. Riurikas, jo žmona, duktė, Romano žmona,— visi turėjo vilktis vienuolio abitą; suimti jo sūnūs buvo išsiųsti į
Po 1195 m. Romanas Mstislavovičius, kaip Teodoras Narbutas nurodo remdamasis Strijkovskiu, pavijo iš Voluinės besitraukiančius lietuvius ir jotvingius, atėmė didžiąją dalį grobio ir paėmė daug belaisvių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 75
Kaip nurodo Strijkovskis1 2, Romano didžiausios įtakos Kijevo kunigaikštystei laikais, greičiausiai jam tapus Riuriko žentu, t. y. po 1195 metų, lietuviai su jotvingiais įsibrovė į Rusios kraštus, o paskui veikiausiai į Romano paveldėtą kunigaikštystę, kitaip sakant, į Voluinę, kur prisiplėšė grobio, betgi besitraukiančius juos tas kunigaikštis pavijo, atėmė didesniąją dalį to laimikio ir daugybę lietuvių paėmė į nelaisvę. Juos nusiuntė į Kijevą ir aplinkinius miestus patiems sunkiausiems darbams ištuštėjusiame krašte.