Briansko kunigaikštis Romanas buvo priverstas su sūnumi Olegu dalyvauti antpuolyje prieš Lietuvą.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 33
Taigi Lietuvos antpuolyje su toto-\nriais buvo priversti dalyvauti Briansko kunigaikštis Romanas ir jo\nsūnus Olegas, Smolensko kunigaikštis Glebas ir daug kitų, nes tuo\nmetu rusėnų „visi kunigaikščiai totorių valioje buvo“. Antpuolyje\nprieš Lietuvą taip pat dalyvavo Pietvakarių Rusios - Haličo, Lucko,\nVladimiro, taip pat Pinsko, Turovo - kunigaikščiai.
Kunigaikštis Romanas Kojelavičiaus pasakojime kartu su Stanislovu paskatino karius sprukti iš kovos lauko.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 201
Kova\nįsiplieskė iš naujo, kai atžygiavo rusų pagalbiniai da\nliniai, vedami Perejeslavlio kunigaikščio Olego ir Luc\nko kunigaikščio Levo, tačiau šie kunigaikščiai, per\nneatsargumą įsiveržę tarp susigrūdusių karių, pragaišo\nmaišatyje, leisdami tuo lietuviams neabejoti pergale.\nNetekusios vadų pagalbinės jėgos ėmė kovoti atvan\ngiau ir padrikai, vidurinės eilės, anksčiau išstumtos iš\nvietos, pradėjo trauktis, galop kunigaikščiai Stanis\nlovas ir Romanas paskatino savo pavyzdžiu kitus ka\nrius sprukti iš kovos lauko. Bėgančiųjų žudynes su\nstabdė naktis.
O čia buvo Briansko kunigaikštis Romanas3 0 , Vytauto paskirtas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 100
Bet kunigaikštis Jurijus susisiekė su smo- \nlenskiečiais, tie priėmė jį ir atidarė jam miesto vartus. \nO čia buvo Briansko kunigaikštis Romanas3 0 , Vytauto \npaskirtas. Jie jį patį užmušė, o kunigaikštienę ir jo vai\nkus paleido.
Kilus pavojui Kijevui, kunigaikštis Romanas pakilo į kovą prieš Gedimino vadovaujamus lietuvius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 199
Tada ru sai ir suprato, kad lietuviai kariauja, norėdami ne gro bio jų krašte prisiplėšti, o savo valdžią jiems primes ti: jie pamatė, kad priešas trokšta užimti pačią tautos bei valstybės sostinę Kijevą. Iškilęs pavojus paskatino daugelį kunigaikščių, o ypač Seversko, griebtis ginklo: į kovą pakilo Perejeslavlio B endras rusų ž y g is kunigaikštis Romanas ir iš- p rieš G ed im in ą tremtas Lucko kunigaikštis jie turėjo pagalbininkų skitų. Kadangi sklido gandai, jog priešas skubiai traukiąs į Kijevą, jie už šešių my lių nuo šio miesto, prie Irpenio upės, įsirengė karo stovyklas, ketindami, jeigu tik bus įmanoma, užgriū ti visa jėga lietuvius, kai šie bus ar iš kelionės nuvar gę, ar pernelyg įnikę į grobikiškus išpuolius.
Teodoras Narbutas pasakoja, kad Romanas, pastebėjęs grėsmę, atrėmė lietuvių puolimą, išvijo juos iš kovos lauko ir privertė trauktis, nors pats buvo sužeistas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 199
Pastebėjęs grėsmę, \nnarsusis Romanas užšoko ant žirgo ir taip šauniai atrė\nmė lietuvius, kad išginė juos iš kovos lauko ir privertė \ntrauktis, nors pats buvo sužeistas.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir suspindo žvaigždės kaip naktį, ir švietė tris valandas:. Štai kas nutiko po šito dangaus ženklo didžiajam kunigaikščiui Vytautui, draugiškai sugyvenusiam su savo žentu, Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasilijumi Dimitrijevičiumi. Maskvėnai, atsibastę netoli Putivlio, prie Tykiosios Sosnos 3 užpuolė Vytauto valdinius se- verskiečius, atėmė iš jų du bebrus ir tris statines me-