Narbutas pasakoja, kad 457 m. svebų samdytas karvedys Ricimeras paėmė valdžią į savo rankas, Avitui sėdint imperatoriaus soste.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 312
Einanti savo politinio gyvenimo saulė\nlydžio link galinga Cezarių valstybė 457 metais, kai\naukščiausias svebų samdytas karvedys Ricimeras, pa\nėmęs valdžią į savo rankas, pademonstravo ypatingą\nsilpnumą; tuo metu soste sėdėjo imperatorių vaizduojąs\nAvitas, kurį po Genseriko užpuolimo visigotai išrinko\nimperatoriumi. Jis, Ricimerui įsakius, atsisakė savo aukš\nto posto. Vietoj jo purpurais buvo padabintas Majorija-\nnas, kuris būtų buvęs vienas garbingiausių monarchų,\njei būtų valdęs ne tuo apverktinu žlugimo metu.
Narbutas pasakoja, kad Ricimeras, atsikratęs Majorijano, neteko vieningos imperijos valdžios ir imperijos vadovu iškėlė Severą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 313
Įvairiose šalyse atsirado įvairių imperatorių ir barbarų karaliukų. Imperatoriaus sosto griovėjas Ricimeras iškėlė imperijos, kurią jau su darė beveik vien Italija, vadovu Severą ir šaukėsi pa galbos iš Konstantinopolio. Per šią sumaištį greitai kei tėsi imperatoriai: Antemijus, Olibrijus, Gliceras, Nepas neilgai valdė; pagaliau Ricimero mirtis davė progą sam dytai kariuomenei vadovavusiam Orestui į imperatoriaus sostą pasodinti savo dar jauną sūnų Romulą Momilijų Augustulą.
Imperatoriaus sosto griovėjas Ricimeras iškėlė imperijos, kurią jau su darė beveik vien Italija, vadovu Severą ir šaukėsi pa galbos iš Konstantinopolio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 313
Įvairiose šalyse atsirado įvairių imperatorių ir barbarų karaliukų. Imperatoriaus sosto griovėjas Ricimeras iškėlė imperijos, kurią jau su darė beveik vien Italija, vadovu Severą ir šaukėsi pa galbos iš Konstantinopolio. Per šią sumaištį greitai kei tėsi imperatoriai: Antemijus, Olibrijus, Gliceras, Nepas neilgai valdė; pagaliau Ricimero mirtis davė progą sam dytai kariuomenei vadovavusiam Orestui į imperatoriaus sostą pasodinti savo dar jauną sūnų Romulą Momilijų Augustulą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Einanti savo politinio gyvenimo saulė lydžio link galinga Cezarių valstybė 457 metais, kai aukščiausias svebų samdytas karvedys Ricimeras, pa ėmęs valdžią į savo rankas, pademonstravo ypatingą silpnumą; tuo metu soste sėdėjo imperatorių vaizduojąs Avitas, kurį po Genseriko užpuolimo visigotai išrinko imperatoriumi. Jis, Ricimerui įsakius, atsisakė savo aukš to posto. Vietoj jo purpurais buvo padabintas Majorija- nas, kuris būtų buvęs vienas garbingiausių monarchų, jei būtų valdęs ne tuo apverktinu žlugimo metu.