Poponas iš Osternos

PDF 83

Apie brolį Poponą, antrą Prūsijos žemės magistrą\n\n Brolis Poponas iš Osternos, antras Prūsų žemės magistras, išbuvo vadovu septynerius\nmetus, o atsisakęs pareigų 1241, sugrįžo į Vokietijos kraštą, kur vėliau buvo išrinktas\ndidžiuoju magistru265.\n\n\n\n\n 30.

PDF 235

Apie brolį Poponą, šeštą Teutonų namų ordino didįjį magistrą\n\n Tuo metu Teutonų namų ordino VI didžiuoju magistru buvo brolis Poponas iš Osternos.\nDaug kartų garbingai kariavęs Prūsijoje ir Livonijoje prieš tai, kai priėmė šias pareigas, ir\npo to, kai jas priėmė, pavargęs nuo metų ir rūpesčių naštos, jis nuolankiai atsisakė savo\npareigybės, o ją paveldėjo anksčiau jau šias pareigas ėjęs brolis Anonas.\n\n\n\n 39.

PDF 92

Kai šitai buvo padaryta, 1244 atvyko\nbrolis Poponas, magistras, su 4 broliais ir dar šeši broliai iš Markos, Meiseno ir Tiuringijos.\nBe to, Austrijos kunigaikštis dar atsiuntė šiai žemei padėti 30 raitųjų lankininkų, išlaikomų\nsavo lėšomis. Šiems atvykus, broliai be galo džiaugėsi, o Sventopelkas priešingai — taip\nsunerimo ir išsigando, kad iš tos baimės pabandė susitaikyti su broliais, o to jam nebuvo\n 282 Manoma, jog Dusburgietis galėjęs šį mūšį prie Kulmo išgalvoti, norėdamas\nSventopelko pralaimėjimo vaizdais sušvelninti ankstesnio Ordino pralaimėjimo įspūdį\n(PKD, p.

PDF 91

Apie tai, kaip buvo atnaujinta ir sulaužyta taika ir pastatyta Santyro pilis Iš visų pusių spaudžiami bėdų, puldinėdami nuo vieno sumanymo prie kito, broliai galop paklausė vieno brolio iš Rudino, vardu Rabė, protingo vyro ir labai apdairaus sunkiomis aplinkybėmis, kuris patarė pasiųsti Austrijos kunigaikščiui Mstivojų, Sventopelko sūnų, kaip įkaitą ir Prūsijos žemės bei brolių likimą patikėti Vokietijos, Čekijos, Krokuvos ir Lenkijos kraštams, nes matė, kad tikėjimo ir brolių reikalai bematant čia žūsią, jeigu nepaskubėsianti ateiti ir dieviškoji, ir jų pagalba. Kai šitai buvo padaryta, 1244 atvyko brolis Poponas, magistras, su 4 broliais ir dar šeši broliai iš Markos, Meiseno ir Tiuringijos. Be to, Austrijos kunigaikštis dar atsiuntė šiai žemei padėti 30 raitųjų lankininkų, išlaikomų savo lėšomis.

PDF 94

Apie laivų kautynes\n\n Brolis Poponas, magistras, rūpindamasis tikinčiaisiais, išleido į kelią su būriu ginklanešių\nbrolį Konradą, vadinamą Bremeriu, liepdamas nuplukdyti į Elbingą tris maisto prikrautus\nlaivus; priartėjęs prie Santyro, jis ten išvydo Sventopelką, kuris jo tykojo su daugybe\nžmonių ir 20 laivų. Juos pamatęs, brolis Konradas neišsigando lyg koks bailys, o kaip\nkilnios širdies viešpačiu pasitikįs karys smarkiai ir narsiai užpuolė juos su visais savo\nlaivais, irkluotojų greitai varomais, ir paskandino daugelį kunigaikščio laivų, o kitus stipriai\nsužalojo.

PDF 95

Apie laimėtą mūšį, kuriame broliai nukovė tūkstantį penkis šimtus pomeranų\n\n Brolis Poponas, magistras, pasiuntė žvalgus, turėjusius atidžiai pažiūrėti, ką beveikiąs\nSventopelkas, o pats su savo bei kunigaikščio Kazimiero kariuomene atvyko prie\nVišogrudo pilies291 ir ten įsikūrė stovyklą. Žvalgai sugrįžę pranešė, kad Sventopelkas su\ngalybe savo karių stovįs prie Svečės pilies ir ją stiprinąs.

PDF 235

Apie brolį Poponą, šeštą Teutonų namų ordino didįjį magistrą\n\n Tuo metu Teutonų namų ordino VI didžiuoju magistru buvo brolis Poponas iš Osternos.\nDaug kartų garbingai kariavęs Prūsijoje ir Livonijoje prieš tai, kai priėmė šias pareigas, ir\npo to, kai jas priėmė, pavargęs nuo metų ir rūpesčių naštos, jis nuolankiai atsisakė savo\npareigybės, o ją paveldėjo anksčiau jau šias pareigas ėjęs brolis Anonas.\n\n\n\n 39.

PDF 92

Tačiau iš įgimto piktumo nesiliovė klastingai ir slaptai persekiojęs brolių bei tikinčiųjų ir nieko neėmė į galvą, kai broliai jam šitai prikaišiojo. Galop, nutaręs slepiamą piktumą atvirai parodyti, surinko stiprią kariuomenę ir įsibrovė į Kujaviją, kunigaikščio Kazimiero žemę, kurią, degindamas ir plėšdamas, baisiai sunaikino, daugybę krikščionių išsivarydamas į nelaisvę bei išžudydamas, galop sugrįžo paėmęs daug grobio ir kitokių gėrybių. Kai jam dėl šito buvo prikaišiojama, jis atsakė: nei popiežiaus, nei imperatoriaus, nei kito kurio žmogaus nepaisydamas, jis nesiliausiąs persekioti savo priešų, be to, pridūrė: „Grąžinkite man sūnų, jei norite su manimi gyventi taikiai“.