1324 m. grafas Pilypas iš Španheimo su kitais kilmingaisiais atvyko į Prūsiją, bet prieš tikėjimo priešus nesiėmė veiksmų dėl plono ledo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 221
1324 viešpaties metais į Prūsiją atvyko valdovai Jonas ir Pilypas, grafai iš Španheimo,\niš Čekijos valdovas Petras iš Rozenbergo, jo dėdė Hermanas su daugybe riterių bei\nginklanešių ir daug kitų kilmingųjų iš Reino bei Elzaso, tačiau jie nieko tada nesiėmė\nprieš tikėjimo priešus, nes ledas buvo plonas.\n\n\n\n\n 349 (342).
358 m. pr. Kr. Pilypo valdoma Makedonija, anot Narbuto, didino politinę įtaką Graikijoje, kurią pajuto su graikų kolonistais susijusios Skitijos tautos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 58
Jiems giminin gi trakai taip pat IV amžiuje prieš Kristaus giminių prasibrovė nuo Dunojaus pusės j Skitiją ir gal ilgam būtų įkūrę ten savo valstybę, jei 390 metais nebūtų buvę sutriuškinti galų. Vėliau, 358 metais prieš Kristaus gi mimą, ėmė didėti politinė įtaka karaliaus Pilypo valdo mos Makedonijos, kurios galia Graikijos atžvilgiu iškilo iki tokio lygio, jog Skitijos tautos, turėjusios glaudžius ryšius su tenykščiais graikų kolonistais, pajuto nemažą įtaką. Tačiau jie pakentė tai neilgai, nes istorijoje ran dame prisiminimų apie skitų genčių susidūrimą su Pi lypo sūnumi ir įpėdiniu Aleksandru; kaunantis Sapiriono vadovaujama kariuomenė prarado 30 000 karių1, bet bu vo priversta prašyti Aleksandro taikos ir santarvės, o vėliau, kai pagarsėjo šaunus šio monarcho žygis į Aziją, skitai taip ir liko priklausomi nuo Makedonijos galybės ir buvo tolydžio puldinėjami Uždonės tautų2.
Nuo tenai grįždamas užkeliavo į Mag deburgą, kuriame tuo kartu pasitiko Pilypas, teu tonų ciesorius, kuriam Albertas taip mokėjo pa sigerinti, jog jis jam visą Padaugavį padovenojo, noris tas jam kraštas tiek teprigulėjo, kiek kam pri guli svetimas drabužis.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 183
Pats tuo tarpu nukeliavo pas danus, nuo kurių viešpaties ir arkivyskupo Lundo suičias do- venas gavo. Nuo tenai grįždamas užkeliavo į Mag deburgą, kuriame tuo kartu pasitiko Pilypas, teu tonų ciesorius, kuriam Albertas taip mokėjo pa sigerinti, jog jis jam visą Padaugavį padovenojo, noris tas jam kraštas tiek teprigulėjo, kiek kam pri guli svetimas drabužis ant svetimos nugaros. Bet pagal nuomonę tų amžių krikščionys turėjo netikė lius už gyvolius, todėl tarės jų turtais ir valsčiais galį savintis.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
356 (349). Apie apaštališkojo sosto legatus ir taiką, padarytą tarp netikėlių bei krikš čionių 1324 metais Tais pačiais metais jo šventenybė Jonas XXII, popiežius, pasiuntė į Livonijos kraštą, įkalbėtas brolio Fridricho iš mažesniųjų brolių ordino, Rygos arkivyskupo, bei to paties miesto gyventojų, du legatus, būtent: Baltramiejų, Aleto vyskupą, ir Bernardą, švento Benedikto ordino švento Teofrido vienuolyno abatą Le Piui vyskupystėje, pakrikštyti lietuvių ir rusų karaliaus. Kai juodu kitą dieną po švento Mato, apaštalo ir evangelisto, šventės (rugsėjo 22) atvyko į Rygos miestą, sutarė taiką (spalio 20) tarp minėtojo karaliaus bei jo valdinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos ir apaštališkojo sosto valia pasiūlė tvirtai jos laikytis, pridurdami, kad toji šalis, kuri lengvapėdiškai pažeisianti šį susitarimą, kuri sakysianti tokius žodžius ar darysianti tokius veiksmus, griebsiantisi tokių sumanymų ar darbų, kurie galėtų trukdyti šiam susitarimui ar jį vilkinti, būsianti dėl šitokių veiksmų pasmerkta ekskomunikai, o nuo to negalėsiąs atleisti niekas kitas, tik apaštališkasis sostas, prie kurio jie patys per tris mėnesius turėsią prisistatyti, kad atvykę deramai pataisytų tai, kas atsitiko.