Petras Goštautas, valdovo vietininkas Lietuvoje, globojo pranciškonus Vilniuje ir saugojo juos nuo negandų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 43
Ne kartą jau minoritai, apaš\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo \npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.
Petras Goštautas vedė Bučiacką iš Podolės ir priėmė Romos katalikų tikėjimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 43
Ne kartą jau minoritai, apaš\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo \npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.
Apie 1345 m. prieš pranciškonų žudynes Petras Goštautas dėl šalies reikalų išvyko iš Vilniaus į Tikociną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 43-44
- medinės bažnyčios ir bazilijo nų vienuolyno įkūrimą Vilniuje pri skiria Vitebsko kunigaikštytei Juli- 27 ## Puslapis 44 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS sykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant Vilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, lai mėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies rei kalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuo menė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o gal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, smurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuo lius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos bėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms atminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19. Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komen tatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Pet ras Goštautas, būdamas Podolės vai vada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv.
Pagal Waddyngo pasakojimą Petras Goštautas 1333 m. atkvietė į Vilnių keturiolika pranciškonų ir apgyvendino juos prie Šv. Kryžiaus bažnyčios.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komen tatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Pet ras Goštautas, būdamas Podolės vai vada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus regulos vienuolių vietoje anksčiau, 1325 metais, atvykusių su popie žiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar įvairiais laikais pagonių nukankin tų, ir apgyvendino juos prie Šv. Kry žiaus bažnyčios, sodyboje, vėliau ta pusioje Vyskupo rūmais.
Grzybowski teigė, kad Petras Goštautas Krokuvoje tapo pranciškonu, Vilniuje įkūrė vienuolyną ir 1341 m. buvo nukankintas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Grzybowski s, pranciško\nnas, anksčiau nurodytoje knygoje \n(8 p.) sako, kad Goštautas pranciš\nkonu tapęs Krokuvoje, o paskui ap\nsigyvenęs Vilniuje, savo įkurtame \nvienuolyne, Vilniaus miestiečius \nvertęs į Kristaus tikėjimą. Tačiau \npastarieji 1341 metais, į Vilnių atvy\nkus totoriams, pažadėjusiems pagal\nbą Algirdui kažkokiame žygyje, \nšiuos pagonis sukurstė pulti pran\nciškonus ir kartu su jais užpuolę \nnaują vienuolyną, visus 36 vienuo\nlius ir su jais sykiu Goštautą nukan\nkino.
Po pranciškonų žudynių Goštautas palaidojo nukankintuosius, vėl atkvietė vienuolius iš Lenkijos ir pastatydino Mergelės Marijos bažnyčią bei vienuolyną Smėlynėje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45
Algirdas viešai nubaudė to žiauraus poelgio vadei\nvas ir liepė paskelbti visame krašte valią nevaržomiems \ngyventi visiems krikščionių vienuoliams ir laisvę išpažinti \nsavo tikėjimą. Šis netikėtas ir liūdnas įvykis nė kiek neatšal\ndė Goštauto uolumo. Nukankintuosius palaidojęs, tos pa\nčios regulos vienuolių vėlei atkvietė iš Lenkijos, ir gal dėl \nto, kad jų buveinė buvo liaudies sugriauta ir su ja siejosi \nliūdni atminimai, gal dėl saugumo, mūrinę bažnyčią ir vie\nnuolyną pastatydino naujoje vietoje, savo naujų medinių rū\nmų teritorijoje, netoli nuo Vingrių šaltinių, Smėlynėje, ir pa\nvadino Mergelės Marijos vardu20.
Petras Goštautas tradicijoje vadintas kunigaikščio Algirdo laikų didiku ir Vilniaus vaivada.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45-46
Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bu- čiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją die vaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiau sia mūsų lietuvių tauta Dievui nu silenkė, kai anuomet Šv. Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais seno sios bažnyčios duris, kurią pats Goš tautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į ry tus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus.
Petras Goštautas pagonišką dievaičių buveinę pavertė bažnyčia ir pašventė ją Šv. Petro vardui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45-46
Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bu- čiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją die vaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiau sia mūsų lietuvių tauta Dievui nu silenkė, kai anuomet Šv. Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais seno sios bažnyčios duris, kurią pats Goš tautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į ry tus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus.
Petras Goštautas, valdovo vietininkas Lietuvoje, globojo pranciškonus ir saugojo juos nuo pavojų Vilniuje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 43
Ne kartą jau minoritai, apaš\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo \npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.
Apie 1345 m. Petras Goštautas dėl šalies reikalų išvyko iš Vilniaus į Tikociną Palenkėje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 43-44
- medinės bažnyčios ir bazilijo nų vienuolyno įkūrimą Vilniuje pri skiria Vitebsko kunigaikštytei Juli- 27 ## Puslapis 44 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS sykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant Vilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, lai mėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies rei kalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuo menė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o gal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, smurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuo lius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos bėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms atminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19. Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komen tatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Pet ras Goštautas, būdamas Podolės vai vada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv.
Pasak Grzybowskio, Petras Goštautas Krokuvoje tapo pranciškonu, apsigyveno Vilniuje ir vertė miestiečius į krikščionybę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Grzybowski s, pranciško\nnas, anksčiau nurodytoje knygoje \n(8 p.) sako, kad Goštautas pranciš\nkonu tapęs Krokuvoje, o paskui ap\nsigyvenęs Vilniuje, savo įkurtame \nvienuolyne, Vilniaus miestiečius \nvertęs į Kristaus tikėjimą. Tačiau \npastarieji 1341 metais, į Vilnių atvy\nkus totoriams, pažadėjusiems pagal\nbą Algirdui kažkokiame žygyje, \nšiuos pagonis sukurstė pulti pran\nciškonus ir kartu su jais užpuolę \nnaują vienuolyną, visus 36 vienuo\nlius ir su jais sykiu Goštautą nukan\nkino.
Waddyngas ir Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad 1333 m. Petras Goštautas į Vilnių atkvietė keturiolika pranciškonų vienuolių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komen tatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Pet ras Goštautas, būdamas Podolės vai vada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus regulos vienuolių vietoje anksčiau, 1325 metais, atvykusių su popie žiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar įvairiais laikais pagonių nukankin tų, ir apgyvendino juos prie Šv. Kry žiaus bažnyčios, sodyboje, vėliau ta pusioje Vyskupo rūmais.
Petras Goštautas palaidojo nukankintus vienuolius, pakvietė naujų pranciškonų iš Lenkijos ir Smėlynėje pastatydino bažnyčią bei vienuolyną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45
Algirdas viešai nubaudė to žiauraus poelgio vadei\nvas ir liepė paskelbti visame krašte valią nevaržomiems \ngyventi visiems krikščionių vienuoliams ir laisvę išpažinti \nsavo tikėjimą. Šis netikėtas ir liūdnas įvykis nė kiek neatšal\ndė Goštauto uolumo. Nukankintuosius palaidojęs, tos pa\nčios regulos vienuolių vėlei atkvietė iš Lenkijos, ir gal dėl \nto, kad jų buveinė buvo liaudies sugriauta ir su ja siejosi \nliūdni atminimai, gal dėl saugumo, mūrinę bažnyčią ir vie\nnuolyną pastatydino naujoje vietoje, savo naujų medinių rū\nmų teritorijoje, netoli nuo Vingrių šaltinių, Smėlynėje, ir pa\nvadino Mergelės Marijos vardu20.
Petras Goštautas, Surmino brolis, žuvo pergalingoje lietuvių kovoje kartu su kitais kariais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 190
Smarkiausia ir sunkiausia kova vyko prie to di\ndžiojo laivo, kurio įgulą sudarė geriausi šauliai, tačiau\n191\n\n## Puslapis 190\n\njis, nukirtus inkarų virves, buvo srovės užneštas ant\nseklumos, kur vos nesudužo, čia jį galop lietuviai už\nėmė ir sudegino. Surminas grįžo pas valdovą nugalė\ntoju, visiems nešdamas džiaugsmą, o pats slėpdamas\nširdyje liūdesį, nes šioje pergalingoje kovoje jis ne\nteko savo brolio Goštauto drauge su kitais narsiais\nkariais. Šitai dėjosi vasarą, o jau žiemą Henrikas, Prū\nsijos maršalas, pakartotiniais antpuoliais nuniokojo Me\ndininkų valsčių.
Kojelavičiaus pasakojime Petras Goštautas įsakė surasti nužudytų vienuolių kūnus ir palaidoti aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 225
Vienas būrelis iš sep\ntynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikš\ntę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti,\ntuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes\nKristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septy\nnių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės\nvadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo\nstataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vil\nnią. Šventus nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė surasti\nir palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kris\ntaus žodį. Sugrįžęs iš Maskvos žygio, Algirdas, gal\npaskatintas nepaprastai žiauraus nusikaltimo, gal dėl\nto, kad dabar palankiau nei\nV iln ie č ia i n u bau džia-\nanksčiau žiūrėjo į krikščio-\nm i už k rik šč io n y b ė s\nnis, o gal Goštauto sukursty-\nsk e lb ė jų n u žu d ym ą\ntas, įsakė ištardyti bruzdėji\nmo vadovus.
Algirdui paskelbus Podolę savo valda, Petras Goštautas buvo paskirtas jos seniūnu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 229
Karą prieš maištininką pradėjo pats Algir das. Kadangi Teodoras buvo išvykęs (įkurdinęs pily se stiprias valachų įgulas, jis leidosi iš Podolės pas Vengrijos karalių pagalbos, išsiveždamas visus pini gus ir auksą) ir neskubėjo grįžti su kariuomene, Al girdas užėmė reikšmingas Braclavo, Smotričiaus, So- koleco, Skalos, Kameneco, Červonogrado pilis, vienur stodamas į atvirą kovą, kitur greitumu palauždamas gynėjus, ir, visą Podolę paskelbęs savo valda, paskyrė jos seniūnu Goštautą. Visas valachų įgulas jis sumušė, o Nestaną, valdžiusį Teodoro vardu Podolę, paėmė Ka- menece į nelaisvę ir išsiuntė į Vilnių.
Veliuonos įgulos vadas Goštautas pasidavė priešams, bet žuvo nuo nugalėtojų rankų jiems susiginčijus dėl belaisvio.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 246
Iš pradžių Ragainės komtūras išsklaidė dar\nbininkus, kurie stengėsi, tegu ir bet kaip, tegu ir grei\ntosiomis, pakelti iš griuvėsių Kauno tvirtovę, ir išardė\npradėtą pilį. Po to Prūsijos magistras užėmė ir sude\ngino Pieštvę, kuri, pabėgus gynėjams, atiteko priešui;\ntaip pat sudegino ir užkariavo Veliuoną, neseniai pa\nkeltą iš griuvėsių; nors ir smarkiai ją gynė Goštau\ntas, tačiau puolėjai prie pačių sienų sukrovė krūvą\nsausų malkų ir padegė taip, kad vėjas neštų liepsną į\npilį, daug gynėjų žuvo ugnyje. Įgulos vadas Goštautas,\nnors pats pasidavęs priešams, žuvo nuo nugalėtojų\nrankų, kai šie susiginčijo dėl belaisvio.
1366 m. Petras Goštautas iš Mazovijos atsikvietė 36 vienuolijos brolius ir Vilniaus Smėlynėje paruošė jiems buveinę, kur buvo pastatyta mūrinė bažnyčia.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 210
Po ankstesniojo keturiolikos jų vienuolių nu kankinimo, kaip kad mes esame anksčiau (§ 1267) pasakoję, Petras Goštautas 1366 metais iš Mazovijos atsikvietė pas ku nigaikštį Ziemovitą buvusius trisdešimt šešis šios vienuolijos brolius, kuriems paruošė buveinę toje pačioje vietoje, kur ir dabar Vilniuje matome jų vienuolyną prie Mergelės Marijos, Smėlynėje, ten ir mūrinė bažnyčia buvo pastatyta.
1366 m. Petras Goštautas iš Mazovijos atsikvietė pas kunigaikštį Ziemovitą buvusius 36 vienuolijos brolius ir paruošė jiems buveinę Vilniaus Smėlynėje.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 210
Petras Goštautas 1366 metais iš Mazovijos atsikvietė pas ku nigaikštį Ziemovitą buvusius trisdešimt šešis šios vienuolijos brolius, kuriems paruošė buveinę toje pačioje vietoje, kur ir dabar Vilniuje matome jų vienuolyną prie Mergelės Marijos, Smėlynėje, ten ir mūrinė bažnyčia buvo pastatyta. Tas Goš tautas buvo ne tik katalikų misijos fundatorius, bet ir jos na rys: vilkosi vienuolio abitą ir netrukus K rokuvoje buvo įšventintas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
jis, nukirtus inkarų virves, buvo srovės užneštas ant seklumos, kur vos nesudužo, čia jį galop lietuviai už ėmė ir sudegino. Surminas grįžo pas valdovą nugalė toju, visiems nešdamas džiaugsmą, o pats slėpdamas širdyje liūdesį, nes šioje pergalingoje kovoje jis ne teko savo brolio Goštauto drauge su kitais narsiais kariais. Šitai dėjosi vasarą, o jau žiemą Henrikas, Prū sijos maršalas, pakartotiniais antpuoliais nuniokojo Me dininkų valsčių. Jeigu lietuviai, parodę tokį narsu mą, būtų turėję ten daugiau 1314 m e ta i karių ir jėgų, tikrai būtų kry žiuočiai netekę visos stovyk los, mat penki kariai, nakties tamsoje prasigavę pro sargybas, prisėlino beveik ligi pačių vadų ir, keletą priešų nužudę ir pasiplėšę N e p a p ra sta p e n k ių grobio, kiek tik galėjo pen- iie tu v ių n arsa kiese pakelti, sveiki sugrįžo pas savuosius, įvarydami kry žiuočiams siaubo; tik išaušus paaiškėjo, jog daugiau būta baimės nei pavojaus.
Susietas teiginys: t-018
Susieti teiginiai: t-018
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kita vertus, priešas irgi iš pas kutiniųjų stengėsi, kad neseniai nusiaubtose žemėse nebūtų iš naujo atstatomos pilys, trukdančios jam leis tis į žygį. Iš pradžių Ragainės komtūras išsklaidė dar bininkus, kurie stengėsi, tegu ir bet kaip, tegu ir grei tosiomis, pakelti iš griuvėsių Kauno tvirtovę, ir išardė pradėtą pilį. Po to Prūsijos magistras užėmė ir sude gino Pieštvę, kuri, pabėgus gynėjams, atiteko priešui; taip pat sudegino ir užkariavo Veliuoną, neseniai pa keltą iš griuvėsių; nors ir smarkiai ją gynė Goštau tas, tačiau puolėjai prie pačių sienų sukrovė krūvą sausų malkų ir padegė taip, kad vėjas neštų liepsną į pilį, daug gynėjų žuvo ugnyje.