Petras Goštautas

PDF 43

Ne kartą jau minoritai, apaštalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo pranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atvertimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Tačiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, valdovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) globa ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę įtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną Bučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir 18 Wremiennik Sofijski, p.

PDF 43

Ne kartą jau minoritai, apaštalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo pranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atvertimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Tačiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, valdovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) globa ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę įtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną Bučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir 18 Wremiennik Sofijski, p.

PDF 43-44

- medinės bažnyčios ir bazilijonų vienuolyno įkūrimą Vilniuje priskiria Vitebsko kunigaikštytei Juli- 27 ## Puslapis 44 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS sykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant Vilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, laimėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies reikalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuomenė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o gal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, smurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuolius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos bėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms atminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19. Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komentatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Petras Goštautas, būdamas Podolės vaivada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv.

PDF 44

Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komentatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Petras Goštautas, būdamas Podolės vaivada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus regulos vienuolių vietoje anksčiau, 1325 metais, atvykusių su popiežiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar įvairiais laikais pagonių nukankintų, ir apgyvendino juos prie Šv. Kryžiaus bažnyčios, sodyboje, vėliau tapusioje Vyskupo rūmais.

PDF 44

Grzybowski s, pranciškonas, anksčiau nurodytoje knygoje (8 p.) sako, kad Goštautas pranciškonu tapęs Krokuvoje, o paskui apsigyvenęs Vilniuje, savo įkurtame vienuolyne, Vilniaus miestiečius vertęs į Kristaus tikėjimą. Tačiau pastarieji 1341 metais, į Vilnių atvykus totoriams, pažadėjusiems pagalbą Algirdui kažkokiame žygyje, šiuos pagonis sukurstė pulti pranciškonus ir kartu su jais užpuolę naują vienuolyną, visus 36 vienuolius ir su jais sykiu Goštautą nukankino.

PDF 45

Algirdas viešai nubaudė to žiauraus poelgio vadeivas ir liepė paskelbti visame krašte valią nevaržomiems gyventi visiems krikščionių vienuoliams ir laisvę išpažinti savo tikėjimą. Šis netikėtas ir liūdnas įvykis nė kiek neatšaldė Goštauto uolumo. Nukankintuosius palaidojęs, tos pačios regulos vienuolių vėlei atkvietė iš Lenkijos, ir gal dėl to, kad jų buveinė buvo liaudies sugriauta ir su ja siejosi liūdni atminimai, gal dėl saugumo, mūrinę bažnyčią ir vienuolyną pastatydino naujoje vietoje, savo naujų medinių rūmų teritorijoje, netoli nuo Vingrių šaltinių, Smėlynėje, ir pavadino Mergelės Marijos vardu20.

PDF 45-46

Čia pirmiausia Petras Goštautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bučiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pasikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tverės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją dievaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiausia mūsų lietuvių tauta Dievui nusilenkė, kai anuomet Šv. Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais senosios bažnyčios duris, kurią pats Goštautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į rytus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus.

PDF 45-46

Čia pirmiausia Petras Goštautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bučiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pasikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tverės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją dievaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiausia mūsų lietuvių tauta Dievui nusilenkė, kai anuomet Šv. Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais senosios bažnyčios duris, kurią pats Goštautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į rytus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus.

PDF 43

Ne kartą jau minoritai, apaštalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo pranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atvertimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Tačiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, valdovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) globa ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę įtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną Bučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir 18 Wremiennik Sofijski, p.

PDF 43-44

- medinės bažnyčios ir bazilijonų vienuolyno įkūrimą Vilniuje priskiria Vitebsko kunigaikštytei Juli- 27 ## Puslapis 44 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS sykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant Vilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, laimėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies reikalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuomenė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o gal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, smurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuolius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos bėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms atminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19. Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komentatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Petras Goštautas, būdamas Podolės vaivada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv.

PDF 44

Grzybowski s, pranciškonas, anksčiau nurodytoje knygoje (8 p.) sako, kad Goštautas pranciškonu tapęs Krokuvoje, o paskui apsigyvenęs Vilniuje, savo įkurtame vienuolyne, Vilniaus miestiečius vertęs į Kristaus tikėjimą. Tačiau pastarieji 1341 metais, į Vilnių atvykus totoriams, pažadėjusiems pagalbą Algirdui kažkokiame žygyje, šiuos pagonis sukurstė pulti pranciškonus ir kartu su jais užpuolę naują vienuolyną, visus 36 vienuolius ir su jais sykiu Goštautą nukankino.

PDF 44

Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komentatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Petras Goštautas, būdamas Podolės vaivada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus regulos vienuolių vietoje anksčiau, 1325 metais, atvykusių su popiežiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar įvairiais laikais pagonių nukankintų, ir apgyvendino juos prie Šv. Kryžiaus bažnyčios, sodyboje, vėliau tapusioje Vyskupo rūmais.

PDF 45

Algirdas viešai nubaudė to žiauraus poelgio vadeivas ir liepė paskelbti visame krašte valią nevaržomiems gyventi visiems krikščionių vienuoliams ir laisvę išpažinti savo tikėjimą. Šis netikėtas ir liūdnas įvykis nė kiek neatšaldė Goštauto uolumo. Nukankintuosius palaidojęs, tos pačios regulos vienuolių vėlei atkvietė iš Lenkijos, ir gal dėl to, kad jų buveinė buvo liaudies sugriauta ir su ja siejosi liūdni atminimai, gal dėl saugumo, mūrinę bažnyčią ir vienuolyną pastatydino naujoje vietoje, savo naujų medinių rūmų teritorijoje, netoli nuo Vingrių šaltinių, Smėlynėje, ir pavadino Mergelės Marijos vardu20.

PDF 190

Smarkiausia ir sunkiausia kova vyko prie to didžiojo laivo, kurio įgulą sudarė geriausi šauliai, tačiau 191 ## Puslapis 190 jis, nukirtus inkarų virves, buvo srovės užneštas ant seklumos, kur vos nesudužo, čia jį galop lietuviai užėmė ir sudegino. Surminas grįžo pas valdovą nugalėtoju, visiems nešdamas džiaugsmą, o pats slėpdamas širdyje liūdesį, nes šioje pergalingoje kovoje jis neteko savo brolio Goštauto drauge su kitais narsiais kariais. Šitai dėjosi vasarą, o jau žiemą Henrikas, Prūsijos maršalas, pakartotiniais antpuoliais nuniokojo Medininkų valsčių.

PDF 225

Vienas būrelis iš septynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikštę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti, tuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes Kristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septynių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės vadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo stataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vilnią. Šventus nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė surasti ir palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį. Sugrįžęs iš Maskvos žygio, Algirdas, gal paskatintas nepaprastai žiauraus nusikaltimo, gal dėl to, kad dabar palankiau nei V iln ie č ia i n u bau džiaanksčiau žiūrėjo į krikščiom i už k rik šč io n y b ė s nis, o gal Goštauto sukurstysk e lb ė jų n u žu d ym ą tas, įsakė ištardyti bruzdėjimo vadovus.

PDF 229

Karą prieš maištininką pradėjo pats Algirdas. Kadangi Teodoras buvo išvykęs (įkurdinęs pilyse stiprias valachų įgulas, jis leidosi iš Podolės pas Vengrijos karalių pagalbos, išsiveždamas visus pinigus ir auksą) ir neskubėjo grįžti su kariuomene, Algirdas užėmė reikšmingas Braclavo, Smotričiaus, Sokoleco, Skalos, Kameneco, Červonogrado pilis, vienur stodamas į atvirą kovą, kitur greitumu palauždamas gynėjus, ir, visą Podolę paskelbęs savo valda, paskyrė jos seniūnu Goštautą. Visas valachų įgulas jis sumušė, o Nestaną, valdžiusį Teodoro vardu Podolę, paėmė Kamenece į nelaisvę ir išsiuntė į Vilnių.

PDF 246

Iš pradžių Ragainės komtūras išsklaidė darbininkus, kurie stengėsi, tegu ir bet kaip, tegu ir greitosiomis, pakelti iš griuvėsių Kauno tvirtovę, ir išardė pradėtą pilį. Po to Prūsijos magistras užėmė ir sudegino Pieštvę, kuri, pabėgus gynėjams, atiteko priešui; taip pat sudegino ir užkariavo Veliuoną, neseniai pakeltą iš griuvėsių; nors ir smarkiai ją gynė Goštautas, tačiau puolėjai prie pačių sienų sukrovė krūvą sausų malkų ir padegė taip, kad vėjas neštų liepsną į pilį, daug gynėjų žuvo ugnyje. Įgulos vadas Goštautas, nors pats pasidavęs priešams, žuvo nuo nugalėtojų rankų, kai šie susiginčijo dėl belaisvio.

PDF 210

Po ankstesniojo keturiolikos jų vienuolių nukankinimo, kaip kad mes esame anksčiau (§ 1267) pasakoję, Petras Goštautas 1366 metais iš Mazovijos atsikvietė pas kunigaikštį Ziemovitą buvusius trisdešimt šešis šios vienuolijos brolius, kuriems paruošė buveinę toje pačioje vietoje, kur ir dabar Vilniuje matome jų vienuolyną prie Mergelės Marijos, Smėlynėje, ten ir mūrinė bažnyčia buvo pastatyta.

PDF 210

Petras Goštautas 1366 metais iš Mazovijos atsikvietė pas kunigaikštį Ziemovitą buvusius trisdešimt šešis šios vienuolijos brolius, kuriems paruošė buveinę toje pačioje vietoje, kur ir dabar Vilniuje matome jų vienuolyną prie Mergelės Marijos, Smėlynėje, ten ir mūrinė bažnyčia buvo pastatyta. Tas Goštautas buvo ne tik katalikų misijos fundatorius, bet ir jos narys: vilkosi vienuolio abitą ir netrukus K rokuvoje buvo įšventintas.

PDF 72

Neilgai trukus, didysis kunigaikštis Algirdas davė Petrui Goštautui Vilnių. Būdamas Vilniaus vaivada \ didžiajam kunigaikščiui Algirdui leidus, jis pirmą kartą parsikvietė iš Lenkijos 14 vienuolių

PDF 25

papildytas pasakojimais apie XIV a. Petrą Goštautą, Gedimino etmoną, Podolės Kameneco ir Vilniaus vaivadą