Narbutas Ovidijaus tremties laiką siejo su jotvingių klajojimu tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Narbutas Ovidijų priskyrė autoriams, kalbėjusiems apie vandens lygio kritimą ir pateikusiems jo įrodymų. Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros.
Iš tų senovės istorikų pateiktų žinių paaiškėja, ta tiesa, jog jotvingiai buvo sarmatą* kilmės gentis, pirmiausia žemdirbiai, o tik vėliau pasirinko klajoklinj ir karingą gyvenimo būdą. Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Paskui pamažu, valdant imperatoriui Klaudijui, apie 50 metus po Kristaus gimimo, užėmė žemupius, kuriais vingiavo Tisos upė, ir nugalėjo tenykščius gyventojus slavus, užimdami daug jų miestų.
Tačiau Kelsijus ir Dalinas pernelyg įsismagina skaičiuodami, kai įrodinėja, jog nuo Kristaus gimimo Baltijos jūra nuseko 13 sieksnių ir po keturių tūkstančių metų jos neliks nė pėdsako. Antra vertus, žinome, jog Eratostenas*, Aristotelis, Strabonas, Ovidijus kalba apie vandens lygio kritimą, pateikdami akivaizdžių įrodymų (palyginti su Pisanskio „Pastabomis apie Baltijos jūrą“). Seni venecijiečių žemėlapiai šiai jūrai skiria gerokai didesnį plotą, negu ji užima šiandien, be to, matoma daug pavyzdžių ir gretimose žemėse, kurios tarsi įrodo jos mažėjimą.
Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Paskui pamažu, valdant imperatoriui Klaudijui, apie 50 metus po Kristaus gimimo, užėmė žemupius, kuriais vingiavo Tisos upė, ir nugalėjo tenykščius gyventojus slavus, užimdami daug jų miestų. Vėliau jie prašė padėti kaimynines germanų tautas —■ viklofalus ir kvadus, kad šie padėtų nugalėti užkariautojus1.