Narbutas Ovidijaus Nazono tremties laiką siejo su jotvingių klajojimu tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Narbutas rašė, kad imperatoriaus Augusto laikais Ovidijus Nazonas iki mirties gyveno „mūsų kraštuose“. Narbutas Ovidijų Nazoną priskyrė autoriams, kalbėjusiems apie vandens lygio kritimą ir pateikusiems jo įrodymų.
Iš tų senovės istorikų pateiktų žinių pa aiškėja, ta tiesa, jog jotvingiai buvo sarmatą* kilmės gentis, pirmiausia žemdirbiai, o tik vėliau pasirinko kla- joklinj ir karingą gyvenimo būdą. Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Paskui pamažu, valdant imperatoriui Klaudijui, apie 50 metus po Kristaus gimimo, užėmė žemupius, kuriais vingiavo Tisos upė, ir nugalėjo tenykščius gyventojus slavus, užimdami daug jų miestų.
Iš tų senovės istorikų pateiktų žinių pa aiškėja, ta tiesa, jog jotvingiai buvo sarmatą* kilmės gentis, pirmiausia žemdirbiai, o tik vėliau pasirinko kla- joklinj ir karingą gyvenimo būdą. Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Paskui pamažu, valdant imperatoriui Klaudijui, apie 50 metus po Kristaus gimimo, užėmė žemupius, kuriais vingiavo Tisos upė, ir nugalėjo tenykščius gyventojus slavus, užimdami daug jų miestų.
Tačiau Kelsijus ir Dalinas per\nnelyg įsismagina skaičiuodami, kai įrodinėja, jog nuo\nKristaus gimimo Baltijos jūra nuseko 13 sieksnių ir po\nketurių tūkstančių metų jos neliks nė pėdsako. Antra\nvertus, žinome, jog Eratostenas*, Aristotelis, Strabonas,\nOvidijus kalba apie vandens lygio kritimą, pateikdami\nakivaizdžių įrodymų (palyginti su Pisanskio „Pastabomis\napie\nBaltijos\njūrą“).\nSeni\nvenecijiečių\nžemėlapiai\nšiai jūrai skiria gerokai didesnį plotą, negu ji užima\nšiandien, be to, matoma daug pavyzdžių ir gretimose že\nmėse, kurios tarsi įrodo jos mažėjimą.
Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Paskui pamažu, valdant imperatoriui Klaudijui, apie 50 metus po Kristaus gimimo, užėmė žemupius, kuriais vingiavo Tisos upė, ir nugalėjo tenykščius gyventojus slavus, užimdami daug jų miestų. Vėliau jie prašė padėti kaimynines germanų tautas —■ vik- lofalus ir kvadus, kad šie padėtų nugalėti užkariautojus1.
Priminsiu tik, jog Ovidijus, garsus vyras, senatorius, išsilavinęs ir turtingas, be to, savo malonumui išmokęs to krašto kalbą, galėjo apkeliauti Siaurės kraštus ir palikti Plocke savo užrašus — arba lotyniškus, arba sla viškus, kurie, pagoniškų šventyklų.
Priminsiu tik, jog \nOvidijus, garsus vyras, senatorius, išsilavinęs ir turtingas, be to, \nsavo malonumui išmokęs to krašto kalbą, galėjo apkeliauti Siaurės \nkraštus ir palikti Plocke savo užrašus — arba lotyniškus, arba sla\nviškus, kurie, pagoniškų šventyklų žynių saugomi, įvedus krikščio- \nnybę, galėjo patekti į Katedros archyvą, iš kur juos kanauninkas Ja\nroslavas atidavė vyskupui Kristijonui. Negalime taip pat atmesti ga\nlimybės, jog Ovidijus, tiek metų gyvendamas tarp slavų, kur buvo \npaplitusi daugpatystė ir kur vergės gimdydavo vaikus; taigi Ovidijus, \ngyvendamas ten ir turėdamas tarnaičių, galėjo susilaukti sūnaus ir \njį išsiauklėti savo dvasia. Jeigu tas sūnus vėliau, pasinaudojęs gau\ntomis žiniomis, apkeliavo Pabaltijo kraštus ir aprašė ten surinktas \nžinias, jeigu jis, kaip ir dera, buvo vadinamas syn Ovid ir tas var\ndas, kaip tuomet slavams buvo įprasta, buvo rašomas iš dešinės į \nkairę, tai to keliautojo vardas buvo Divonys, o skaitant atvirkščiai, \nbūtų' Syn—Ovid.