Pateikti duomenys nepakankami patikimai apibūdinti Ovidijų Nazoną kaip istorijos objektą. Šaltinyje jis minimas tarp autorių, kalbėjusių apie vandens lygio kritimą ir pateikusių, Narbuto vertinimu, akivaizdžių įrodymų. Kitur Ovidijaus tremties laikas pasitelkiamas kaip atskaitos taškas apibūdinant jotvingių klajones tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Tačiau pateikta medžiaga nepatvirtina jo gyvenimo datų, kilmės, tikslios tremties vietos, kūrybos ar platesnio istorinio vaidmens, todėl išsamesnė santrauka būtų nepatikima.
Iš tų senovės istorikų pateiktų žinių paaiškėja, ta tiesa, jog jotvingiai buvo sarmatą* kilmės gentis, pirmiausia žemdirbiai, o tik vėliau pasirinko klajoklinj ir karingą gyvenimo būdą. Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Paskui pamažu, valdant imperatoriui Klaudijui, apie 50 metus po Kristaus gimimo, užėmė žemupius, kuriais vingiavo Tisos upė, ir nugalėjo tenykščius gyventojus slavus, užimdami daug jų miestų.
Iš tų senovės istorikų pateiktų žinių paaiškėja, ta tiesa, jog jotvingiai buvo sarmatą* kilmės gentis, pirmiausia žemdirbiai, o tik vėliau pasirinko klajoklinj ir karingą gyvenimo būdą. Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Paskui pamažu, valdant imperatoriui Klaudijui, apie 50 metus po Kristaus gimimo, užėmė žemupius, kuriais vingiavo Tisos upė, ir nugalėjo tenykščius gyventojus slavus, užimdami daug jų miestų.
Tačiau Kelsijus ir Dalinas pernelyg įsismagina skaičiuodami, kai įrodinėja, jog nuo Kristaus gimimo Baltijos jūra nuseko 13 sieksnių ir po keturių tūkstančių metų jos neliks nė pėdsako. Antra vertus, žinome, jog Eratostenas*, Aristotelis, Strabonas, Ovidijus kalba apie vandens lygio kritimą, pateikdami akivaizdžių įrodymų (palyginti su Pisanskio „Pastabomis apie Baltijos jūrą“). Seni venecijiečių žemėlapiai šiai jūrai skiria gerokai didesnį plotą, negu ji užima šiandien, be to, matoma daug pavyzdžių ir gretimose žemėse, kurios tarsi įrodo jos mažėjimą.
Maždaug tuo metu, kai Ovidijus buvo tremtyje, jie jau klajojo tarp Dnestro ir Dunojaus prie Juodosios jūros. Paskui pamažu, valdant imperatoriui Klaudijui, apie 50 metus po Kristaus gimimo, užėmė žemupius, kuriais vingiavo Tisos upė, ir nugalėjo tenykščius gyventojus slavus, užimdami daug jų miestų. Vėliau jie prašė padėti kaimynines germanų tautas —■ viklofalus ir kvadus, kad šie padėtų nugalėti užkariautojus1.
Priminsiu tik, jog Ovidijus, garsus vyras, senatorius, išsilavinęs ir turtingas, be to, savo malonumui išmokęs to krašto kalbą, galėjo apkeliauti Siaurės kraštus ir palikti Plocke savo užrašus — arba lotyniškus, arba sla viškus, kurie, pagoniškų šventyklų.
Priminsiu tik, jog Ovidijus, garsus vyras, senatorius, išsilavinęs ir turtingas, be to, savo malonumui išmokęs to krašto kalbą, galėjo apkeliauti Siaurės kraštus ir palikti Plocke savo užrašus — arba lotyniškus, arba slaviškus, kurie, pagoniškų šventyklų žynių saugomi, įvedus krikščionybę, galėjo patekti į Katedros archyvą, iš kur juos kanauninkas Jaroslavas atidavė vyskupui Kristijonui. Negalime taip pat atmesti galimybės, jog Ovidijus, tiek metų gyvendamas tarp slavų, kur buvo paplitusi daugpatystė ir kur vergės gimdydavo vaikus; taigi Ovidijus, gyvendamas ten ir turėdamas tarnaičių, galėjo susilaukti sūnaus ir jį išsiauklėti savo dvasia. Jeigu tas sūnus vėliau, pasinaudojęs gautomis žiniomis, apkeliavo Pabaltijo kraštus ir aprašė ten surinktas žinias, jeigu jis, kaip ir dera, buvo vadinamas syn Ovid ir tas vardas, kaip tuomet slavams buvo įprasta, buvo rašomas iš dešinės į kairę, tai to keliautojo vardas buvo Divonys, o skaitant atvirkščiai, būtų' Syn—Ovid.