Vytautas belaisvį Narimantą pakorė už kojų ant guobos šakos ir pats pribaigė jį lanko šūviu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 318
Vytautas įniršo ir, apgailestaudamas, kad visas šis žygis sužlugo, be to, nevaliodamas kitaip išlieti bejėgio pykčio, pasi elgė su belaisviu Narimantu pikčiau nei laukinis. Jį pakorė gretimoje pievoje už kojų ant guobos šakos, taip pakorė, kad kūną galėtų kliudyti apsuptųjų svie diniai bei strėlės, o vėliau pats savo ranka iš lanko pribaigė. Galop, netekęs vilties užkariauti pilis, pra radęs daug savo vyrų, be ki- N ie k o n e p e š ę s, su g iį- ta ko, savo brolį Tautvilą bei žta į Prūsiją Algardą, Hohenšteino grafą, nutraukė nieko nepešęs ap siaustį, trukusią nuo birželio 24 ligi spalio 1 dienos, ir su visa kariuomene sugrįžo į Prūsiją.
Narbutas pasakoja, kad Narimantas apie 1268 m. įsiveržė į jotvingių Polesę ir privertė gyventojus priimti jo paskirtą valdovą Traidenį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 133
Tokia kaimy nystė, ko gero, buvo ne iš maloniųjų. Siekdamas padaryti tam galą, Lietuvos didysis kunigaikštis Narimantas apie 1268 metus įsiveržė su kariuomene į jotvingių Polesę ir privertė gyventojus priimti jo paskirtą valdovą. Juo tapo tikras Narimanto brolis Traidenis, kuris buvo Jotvingijos ir Dainavos kunigaikštis su priklausomybės nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tam tikros duoklės mokėjimo pa reiga.
Narimantas nenorėjo taip spręsti valstybės reikalų, kad broliai galėtų jam prikaišioti, jog sprendžia perdaug griežtai: dėl savo sprendimo jis nenorėjo vienas pats susilaukti visuo tinės neapykantos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 137
Narimantas nenorėjo\ntaip spręsti valstybės reikalų, kad broliai galėtų jam\nprikaišioti, jog sprendžia perdaug griežtai: dėl savo\nsprendimo jis nenorėjo vienas pats susilaukti visuo\ntinės neapykantos. Todėl jis nieko neveikė savo valia,\nbe tarybos, pasiryžęs, gausių tarėjų paremiamas, švel\nninti savo sprendimus. Jeigu jis vienas, remdamasis\naukščiausiąja teise, būtų ką įsakęs, tie įsakymai būtų\ngalėję skatinti brolių ir valdinių nepasitenkinimą.
Lietuvos metraštyje Narimantas vadinamas didžiuoju kunigaikščiu ir pasakojama, kad jis vedė livoniečio Fledro dukterį.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 58
Didysis kunigaikštis Narimantas pasiėmė sau žmoną \nminėto livoniečio Fledro dukterį, jo brolis Daumantas \nvedė antrąją to paties Fledro 21 dukterį. Praėjus nema\nža laiko, Utenos kunigaikščio Daumanto žmona ėmė \nsirguliuoti ir pasimirė.\nDidysis kunigaikštis Narimantas, išgirdęs apie savo \nbrolienės mirtį ir pats ne itin tvirtai jausdamasis, labai \nliūdėjo ir pasiuntė žmoną pas savo brolį Daumantą pa\nreikšti užuojautos.
Didysis kunigaikštis Narimantas pasiėmė sau žmoną minėto livoniečio Fledro dukterį, jo brolis Daumantas vedė antrąją to paties Fledro 2 1 dukterį.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 59
Ir kai jo sūnus Ri mantas išaugo į savo metus, jo tėvas Traidenis atidavė jį Levui Mstislavičiui, įkūrusiam miestą, pagal jo var dą pavadintą Lvovu 3, kad išmokytų rusų kalbos. Gyvendamas pas kunigaikštį Levą, Rimantas išmo ko rusiškai kalbėti, ir jam patiko krikščionių tikėji mas. Priėmęs krikštą, jis suprato, kad šis gyvenimas nieko nevertas, ir, atsisakęs gyvenimo, tapo vienuoliu; ir jam buvo duotas Lauro vardas4.
Ir dėl šito tarp brolių — didžiojo kuni gaikščio Narimanto ir kunigaikščio Daumanto — kilo baisus pyktis ir nesantaika.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 59
Ir, bevaldant didžiajam kunigaikščiui Traideniui, didy\nsis kunigaikštis Daumantas, atžygiavęs iš Pskovo, už\nėmė Polocko miestą ir ėmė kunigaikščiauti Pskove ir \nPolocke *. Jam buvo labai gaila, kad jo jaunesnysis \nbrolis Traidenis tapo Lietuvos viešpačiu, ir ėmė galvoti, \nkaip čia jį nugalabijus. O tuo metu, valdant Traide\nniui, pasimirė abu jo broliai, kunigaikštis Alšys ir ku\nnigaikštis Giedrius.
Lietuvos metraštyje Narimantas vadinamas didžiuoju kunigaikščiu ir pasakojama, kad jis vedė livoniečio Fledro dukterį, o jo brolis Daumantas - kitą Fledro dukterį.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 58
Didysis kunigaikštis Narimantas pasiėmė sau žmoną \nminėto livoniečio Fledro dukterį, jo brolis Daumantas \nvedė antrąją to paties Fledro 21 dukterį. Praėjus nema\nža laiko, Utenos kunigaikščio Daumanto žmona ėmė \nsirguliuoti ir pasimirė.\nDidysis kunigaikštis Narimantas, išgirdęs apie savo \nbrolienės mirtį ir pats ne itin tvirtai jausdamasis, labai \nliūdėjo ir pasiuntė žmoną pas savo brolį Daumantą pa\nreikšti užuojautos.
Gyvendamas pas kunigaikštį Levą, Rimantas išmo ko rusiškai kalbėti, ir jam patiko krikščionių tikėji mas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 59
Ir kai jo sūnus Ri mantas išaugo į savo metus, jo tėvas Traidenis atidavė jį Levui Mstislavičiui, įkūrusiam miestą, pagal jo var dą pavadintą Lvovu 3, kad išmokytų rusų kalbos. Gyvendamas pas kunigaikštį Levą, Rimantas išmo ko rusiškai kalbėti, ir jam patiko krikščionių tikėji mas. Priėmęs krikštą, jis suprato, kad šis gyvenimas nieko nevertas, ir, atsisakęs gyvenimo, tapo vienuoliu; ir jam buvo duotas Lauro vardas4.
Narbutas nurodo, kad Narimanto broliai buvo Halšys arba Alšys ir Giedrius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 534
Didžiojo kunigaikščio Narimanto broliai Halšys, arba \nAlšys, ir Giedrius, turėdami valdas, galbūt dar tėvo pa\nskirtas, tos giminės tėvonijoje — Lietuvos Užnerio kuni\ngaikštystėje, pasitenkino tomis žemėmis, kurios palengva \ntapo asmeninėmis valdomis, nei patys, nei savo palikuo\nnims neieškodami būdų patekti į didžiojo kunigaikščio \nsostą ar kokių dalinės valdžios paveldėjimo teisių.
Narimantas, sugrįžęs iš totorių nelaisvės ir susitaikęs su Algirdu, žuvo, o jo kūną pagal kunigaikščio insignijas atpažino kryžiuočiai.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 93
nemažai kariau nos žuvo nuo priešo ginklo ar buvo nuskandinta; tarp pastarų jų buvo rastas kunigaikštis Narimantas, kuris buvo sugrįžęs iš totorių nelaisvės, susitaikęs su Algirdu; to kunigaikščio kūną rado kryžiuočiai, pažinę iš kunigaikščio insignijų;
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 317
Vytautas manė, jog patirto pralai mėjimo palaužti pilėnai lengvai pasiduos, todėl, apsu pęs iš visų pusių, jis toliau puolė, ypač dėl to, kad Plikojo kalno pusėje patrankų sviediniais apgriovus Aukštutinės pilies sieną, puolėjams nelyginant atsivėrė platus kelias. Vis dėlto nors seko gynėjų gretos, nema žėjo nei jų narsumas, nei atkaklumas; visas priešo pas tangas Moskožovskis ryžtingai vertė niekais. Plyšius sienose gynėjai kamšė gyvulių odomis ar žvyro mai šais, norėdami laikinai jas paslėpti nuo priešo akių; tuo pat metu, be galo greitai sunešę žemių bei kitokios me džiagos, stengėsi jas užtaisyti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jeigu jis vienas, remdamasis aukščiausiąja teise, būtų ką įsakęs, tie įsakymai būtų galėję skatinti brolių ir valdinių nepasitenkinimą. Mat valdovų potvarkiais dažniausiai skundžiamasi pasikliau jant asmeniškomis nuotaikomis, ir be vargo atsiranda, kas klausosi šitokių skundų; tarybos nutarimų ne taip greitai linkstama apšnekėti ir įtarinėti, tarsi jie būtų neabejotinai visuomenei naudingi ir neliečiami. Be abe jo, galima buvo plačias žemes išdalyti kaip tėvoniją kitiems kunigaikščiams, tačiau dėl priešų artumo Na rimantas nenorėjo stiprinti jų valdžios, kad jie, pasi davę užgaidoms, nesusima- T ė v o n ija išd a lija m a nytų atsiskirti.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
2/3 ## Puslapis 206 3 Narimanto vardas, matyt, paimtas iš Lietuvos metraščių TS, kur išvardijami Gedimino sūnūs. Čia minimas Gedimino sūnus Na rimantas gyveno 1277— 1348.II.2.