Mykolas Glinskis jaunystėje mokėsi karybos Italijoje, tarnavo imperatoriaus Frydricho dvare ir Lietuvoje formavo husarų dalinius.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Kur kas geriau karybos meną išmanė totorių kilmės Mykolas Glinskis. Savo jaunys- tės metais jis karybos pagrindų išmoko Italijoje - krašte, kur tuo metu vyko svar- biausi Europos karai. Paskui keletą metų tarnavo vokiečių imperatoriaus Frydricho il dvare ir turėjo gausybę progų daly- vauti karinėse operacijose prieš fryzus, prieš Ispanijos musulmonus ir kt. Grįžęs į gimtuosius kraštus, jis ėmėsi kavalerijos reformos: 1501 m. su diplomatine misija apsilankęs Vengrijoje, iš ten jis atsinešė rei- kiamą pavyzdį ir ėmėsi Lietuvoje formuoti rytietiškais ginklais ginkluotus ir kovoms su turkais ypač tinkančius samdytos kava- lerijos dalinius - husarus. Glinskis neblo- gai išmanė ir antikos karybos autoritetus, iš kurių tais laikais mokėsi naujovėms atviri Europos šalių valdovai ir jų geriausi karvedžiai.
Mykolas Glinskis davė komandą puolimui, po kurios LDK kariuomenė pakilo į ataką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Tada Glinskis davė komandą puolimui ir nuaidėjus trimitų garsams LDK kariuomenė pakilo į ataką. Pirmoji upę forsavo dešinioji kolona, kuri turėjo užkirsti pagrindinį totorių at- sitraukimo kelią. Įkalnėn judančią lietu- vių koloną totorių pagrindinėms pajėgoms pavyko sustabdyti. Apsupti lietuviai iš visų jėgų gynėsi nuo juos apspitusių totorių. Tuo metu Glinskis metė atakon kairiąją koloną, kuri pralaužė nestiprią priešais ją stovėju- sių totorių užtvarą. Su šia kolona Glinskis, padarydamas 700 m lankstą, apėjo lietu- vių dešiniąją koloną spaudusius totorius iš kairės ir visu ypu įsirėžė į jų dešinįjį flangą.
Didžioji dauguma Smolensko žemės bajorų atvirai linko į Mykolą Glinskį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 625
Tuo tarpu Glinskis suvo-\nT ia g išk a s\nM y k o lo\nkė, jog visos jo viltys bergž-\nG lin sk io g a la s\ndžios ir tuščios, nes Vasili\njus, žodžiu pažadėjęs jam ati\nduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė\nnesirengė to daryti. Atsimindamas, kokia sėkmė jį\nanksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai\nniekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų bar\nbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiek\nvieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tė\nvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską\natleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką ka\nraliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas\ništikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, ku\nria atnešęs tėvynei tiek skausmo.
Mykolas Glinskis visą naktį drąsino maskvėnų vadus, žadėdamas lengvą pergalę prieš menkas karaliaus pajėgas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 605
Iš dalies priešą sumušęs, iš dalies išvaikęs, Kiška, di\ndžiuodamasis savo žygiu ir gausiu grobiu, bet nenorė\ndamas, kad jam išeitų taip, kaip atsitiko Ostrogiškiui \nprie Vedrošos, tai yra vengdamas traukti atviromis vie\ntomis ir bėgančiam priešui rodyti, kokia maža jo ka\nriauna, nuvedė visus savo \nM a sk v o s \nk u n ig a ik š- \nvyrus atgal pas karalių. Va\nžis \nV a siliju s \npra šo \nsilijus, Maskvos kunigaikštis, \nta ik o s \nišgąsdintas \nšitokios \nnesėk\nmės, o labiausiai Viazmos, \nMožaisko, Belajos, Riazanės ir Rževo apylinkių nunio\nkojimo, bematant primiršo buvusį narsumą. Neilgai \ntrukus pasiuntęs tarpininką, jis pareiškė karaliui norįs \nsu juo sudaryti taiką ir dėl to galįs atsiųsti didesnių \nįgaliojimų turinčius legatus, jeigu karalius sutinkąs \ndaugiau nebelieti krikščionių kraujo.
Pagal sutarties sąlygas Mykolas Glinskis turėjo likti Maskvos kunigaikštystėje kaip tremtinys be vilties sugrįžti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 623
Vasilijui, praradusiam, nesėkminguose antpuoliuo\nse nemaža kariuomenės, nebeliko nieko kito, kaip nu\ntraukti pilies apgulą ir gėdingai sugrįžti į Maskvos\nkunigaikštystę. Begalvojant apie susidariusią padėtį ir\nbesvarstant visokiausius planus, jam kilo mintis, jog\ntoks gabus žmogus, kaip Glinskis, galėtų padaryti tai,\nko pats neįstengė pasiekti. Štai todėl ir kreipėsi į jį,\nprisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tė\nvonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs mask-\nvėnams užimti pilį.
Vasilijus įsakė surakinti Mykolą Glinskį grandinėmis ir išvežti iš stovyklos į Viazmą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 627
Tuo metu popiežiaus \nlegatas Pisonas, pasiųstas iš Romos sutaikyti Žygiman\ntą su Vasilijumi, sustojo Vilniuje, ketindamas netrukus \nleistis į Maskvą, kur jo diena iš dienos laukė. Dėda\nmasis jo žygūnu, lenkų bajoras Trepka, mokėjęs italų \nbei vengrų kalbas, išvyko kelionėn, pasižadėjęs akis į \nakį pranešti Glinskiui karaliaus valią. Pakelėje suimtas\nir siaubingai kankinamas, jis \nP u ik u s ištv e r m ė s p a - \nnieko nepasakė ir neišdavė \nv y z d y s \nkaraliaus jam patikėtos pas\nlapties.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
Tuo \ntarpu kitas žygūnas elgėsi perdėm neatsargiai: iš jo \natimtas karaliaus laiškas Glinskiui viską maskvėnams \natskleidė. Vasilijus įsakė surakinti Glinskį grandinėmis \nir išvežti iš stovyklos. Jį nugabeno į Viazmą, kur vy\nriausiasis karo vadas, mesdamas jam po kojomis gran\ndines, teisme tarė: „Mykolai, tu gerai žinai, kiek gera \ntau padarė didysis kunigaikštis, kol buvai jam ištiki\nmas.
Vasilijus grąžino Mykolui Glinskiui laisvę ir pagarbą, o vėliau paskyrė jį savo mažamečio sūnaus globėju.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 627
Tuo metu popiežiaus \nlegatas Pisonas, pasiųstas iš Romos sutaikyti Žygiman\ntą su Vasilijumi, sustojo Vilniuje, ketindamas netrukus \nleistis į Maskvą, kur jo diena iš dienos laukė. Dėda\nmasis jo žygūnu, lenkų bajoras Trepka, mokėjęs italų \nbei vengrų kalbas, išvyko kelionėn, pasižadėjęs akis į \nakį pranešti Glinskiui karaliaus valią. Pakelėje suimtas\nir siaubingai kankinamas, jis \nP u ik u s ištv e r m ė s p a - \nnieko nepasakė ir neišdavė \nv y z d y s \nkaraliaus jam patikėtos pas\nlapties.
Ovčina apkaltino Mykolą Glinskį antru mėginimu bėgti į Lietuvą, pasmerkė jį mirti ir įkalino apakintą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 628
Begėdė, užsirūstinusi dėl teisingų pa tarimų, padarė naują nusikaltimą, kur kas didesnį, nes šitai buvo žmogžudystė, mat sukurstė Ovčiną pašalinti savo nedorovingų santykių smerkėją. Glinskį apkal tino, kad antrą kartą mėginęs pabėgti į Lietuvą, jį su ėmė, ir Ovčina, valdžios žmogus ir kunigaikščio globė jas, pasmerkė myriop: išdūrė akis, įmetė į kalėjimą, kuriame varginga mirtimi ir užbaigė gyvenimą, šitaip nutraukdamas permainingą savo lemties žaidimą. Štai šitaip po kelerių metų pasibaigė tragedija, ku rią čia aprašėme.
Mykolas Glinskis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų barbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 625
Tuo tarpu Glinskis suvo-\nT ia g išk a s\nM y k o lo\nkė, jog visos jo viltys bergž-\nG lin sk io g a la s\ndžios ir tuščios, nes Vasili\njus, žodžiu pažadėjęs jam ati\nduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė\nnesirengė to daryti. Atsimindamas, kokia sėkmė jį\nanksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai\nniekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų bar\nbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiek\nvieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tė\nvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską\natleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką ka\nraliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas\ništikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, ku\nria atnešęs tėvynei tiek skausmo.
O tada kunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, perėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir per skėlė juos į dvi dalis.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 169
Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikš tis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuo mene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 169
Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikš tis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuo mene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 169
Dešiniojo sparno kariuomenė paskubėjusi \npirmoji įveikė perėją ir atsidūrė už upės. Totoriai ma\ntė, kad lietuviai ne visi kartu keliasi per upę, patys \nnarsiausieji iš jų tarpo puolė lietuvius ir daugelį iš to \ndešiniojo sparno nukovė ir vos jų nesumušė. O tada \nkunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, \nperėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir per\nskėlė juos į dvi dalis.
Įniršęs ir suniektas Mykolas su barbarišku žiaurumu nusiaubė didelius Slucko ir Kopylio žemių plotus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 601
Įniršęs ir suniektas Mykolas su barbarišku žiaurumu nusiaubė didelius Slucko ir Ko- pylio žemių plotus. Nuniokojęs tas apygardas, patrau kė su visa kariuomene į Turovą. Užkariavęs čia pilį, be didelio vargo privertė jam prisiekti ištikimybę šio krašto bajorus, nepajėgiančius jam atsispirti ir palai kančius rusų pusę.
Mykolas Glinskis pareiškė karaliui norįs su juo sudaryti taiką ir dėl to galįs atsiųsti didesnių įgaliojimų turinčius legatus, jeigu karalius sutinkąs daugiau nebelieti krikščionių kraujo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 605
Iš dalies priešą sumušęs, iš dalies išvaikęs, Kiška, di\ndžiuodamasis savo žygiu ir gausiu grobiu, bet nenorė\ndamas, kad jam išeitų taip, kaip atsitiko Ostrogiškiui \nprie Vedrošos, tai yra vengdamas traukti atviromis vie\ntomis ir bėgančiam priešui rodyti, kokia maža jo ka\nriauna, nuvedė visus savo \nM a sk v o s \nk u n ig a ik š- \nvyrus atgal pas karalių. Va\nžis \nV a siliju s \npra šo \nsilijus, Maskvos kunigaikštis, \nta ik o s \nišgąsdintas \nšitokios \nnesėk\nmės, o labiausiai Viazmos, \nMožaisko, Belajos, Riazanės ir Rževo apylinkių nunio\nkojimo, bematant primiršo buvusį narsumą. Neilgai \ntrukus pasiuntęs tarpininką, jis pareiškė karaliui norįs \nsu juo sudaryti taiką ir dėl to galįs atsiųsti didesnių \nįgaliojimų turinčius legatus, jeigu karalius sutinkąs \ndaugiau nebelieti krikščionių kraujo.
Valdovas įsakė laišku pažadėti Mykolui Glinskiui užmiršti praeities įvykius ir laiduoti prielankumą ateityje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 626
Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką ka raliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, ku ria atnešęs tėvynei tiek skausmo. Valdovas, jau ir anksčiau karaliaus Vladislovo atkakliai raginamas nu sileisti, pranešė apie viską vienam didikui. Gerai žino damas, jog Maskvos kunigaikštis, Glinskio nebepata riamas, turės gerokai apmažinti savo užmojus, jis įsakė parašyti laišką ir karaliaus vardu ne tik pažadėti už miršti viską, kas dėjosi praeityje, bet laiduoti visišką valdovo prielankumą ateityje.
Mykolas Glinskis paaugo ir kol prie jo priprato žmonės.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 173
Mūsų tėvas šito padaryti, atimti iš jo Vilnių, visiškai nenorėjo dėl savo brolio, kaip vyriau siojo, ir kunigaikštį Jogailą pasodino Vilniaus pilyje ir saugojo jį iš visų pusių, kol jis paaugo ir kol prie jo priprato žmonės. Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo drau gų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nu slėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui pa dėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mū sų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vil nių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė.
Glinskis buvo apkaltintas antru mėginimu pabėgti į Lietuvą, suimtas, apakintas, įkalintas ir kalėjime mirė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 628
Begėdė, užsirūstinusi dėl teisingų pa tarimų, padarė naują nusikaltimą, kur kas didesnį, nes šitai buvo žmogžudystė, mat sukurstė Ovčiną pašalinti savo nedorovingų santykių smerkėją. Glinskį apkal tino, kad antrą kartą mėginęs pabėgti į Lietuvą, jį su ėmė, ir Ovčina, valdžios žmogus ir kunigaikščio globė jas, pasmerkė myriop: išdūrė akis, įmetė į kalėjimą, kuriame varginga mirtimi ir užbaigė gyvenimą, šitaip nutraukdamas permainingą savo lemties žaidimą. Štai šitaip po kelerių metų pasibaigė tragedija, ku rią čia aprašėme.
Kojelavičiaus pasakojime įniršęs Mykolas Glinskis nusiaubė didelius Slucko ir Kopylio žemių plotus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 601
Įniršęs ir suniektas Mykolas su barbarišku žiaurumu nusiaubė didelius Slucko ir Ko- pylio žemių plotus. Nuniokojęs tas apygardas, patrau kė su visa kariuomene į Turovą. Užkariavęs čia pilį, be didelio vargo privertė jam prisiekti ištikimybę šio krašto bajorus, nepajėgiančius jam atsispirti ir palai kančius rusų pusę.
Mykolas Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuris užklupo nedidelį totorių padalinį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Tuo pat metu Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuriam pavyko užklupti nedi- delį totorių padalinį. Žuvusių toto- rių galvos buvo nukirstos ir atneštos į Lydą kaip savotiškas karo trofėjus. Tačiau kur kas vertingesnis buvo ten pat atvestas gyvas „liežuvis“ (taip buvo vadinami priešo žmonės, iš kurių buvo kvočiama informacija).
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Mykolas Glinskis su Lietuvos kariuomene prie Cepros paėmė arba nukovė daugybę totorių ir grįžo į stovyklą prie Klecko su belaisviais bei grobiu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 170
O tuos nedaugelį totorių, kurie pabėgo su chanai- \nčiais, gaudė bebėgančius Slucko, Petrikovičių, Ovručo, \n2itomiro, Volynės keliais į visas puses, lietuviai žudė \nir atiminėjo grobį. Labai maža jų grįžo į Ordą.\nIr patyrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė begalinį \ndievo gailestingumą, o Korano giminė — neapsakomą \nkraujo praliejimą. Kunigaikštis Mykolas Glinskis ir \nLietuvos kariuomenė tą dieną pasiliko prie lavonų, vi\nsą dieną jodinėdami ir vaikydamiesi aplink Ceprą ir už \nCepros, paėmė arba nukovė daugybą totorių, sugrįžo \nį kariuomenės stovyklą prie Klecko, vesdamiesi su sa\nvimi daug belaisvių ir turėdami rankas pilnas aukso, \nir sidabro, ir ginklų, ir drabužių, ir brangių žirgų.
Alberto Vijūko-Kojelavičiaus pasakojime Vasilijus manė, kad Glinskis galėtų padėti maskvėnams užimti pilį, kurios pats Vasilijus neįstengė paimti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 623
Vasilijui, praradusiam, nesėkminguose antpuoliuo\nse nemaža kariuomenės, nebeliko nieko kito, kaip nu\ntraukti pilies apgulą ir gėdingai sugrįžti į Maskvos\nkunigaikštystę. Begalvojant apie susidariusią padėtį ir\nbesvarstant visokiausius planus, jam kilo mintis, jog\ntoks gabus žmogus, kaip Glinskis, galėtų padaryti tai,\nko pats neįstengė pasiekti. Štai todėl ir kreipėsi į jį,\nprisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tė\nvonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs mask-\nvėnams užimti pilį.
Michał Baliński rašo, kad paskubomis susirinkusius 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių į kovą su priešais vedė Glinskis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250
Tas būrys, įveikęs Ne muną, savo papročiu plėšdamas apylinkes, atsidūrė vos per mylią nuo Lydos. Tad paskubomis susirinko 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių, kuriuos į kovą su priešais ve dė narsus, bet pasipūtęs, Glinskis. Gausūs Krymo ordos ka rių būriai susirėmė su mūsiškiais ties Kłecku, ir lemtinga Lietuvos pergalė, pasiekta 1506 metų rugpjūtį, ir ateityje užkirto šiems azijiečiams kelią į artimiausias šios valsty bės vaivadijų sostines47.
1506 m. rugpjūtį Glinskis vedė apie 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių į kovą su Krymo ordos kariais ties Klecku.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250
Tas būrys, įveikęs Ne muną, savo papročiu plėšdamas apylinkes, atsidūrė vos per mylią nuo Lydos. Tad paskubomis susirinko 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių, kuriuos į kovą su priešais ve dė narsus, bet pasipūtęs, Glinskis. Gausūs Krymo ordos ka rių būriai susirėmė su mūsiškiais ties Kłecku, ir lemtinga Lietuvos pergalė, pasiekta 1506 metų rugpjūtį, ir ateityje užkirto šiems azijiečiams kelią į artimiausias šios valsty bės vaivadijų sostines47.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašė, kad Mykolas Glinskis per ištikimą giminaitį laišku paprašė karaliaus atleidimo ir pažadėjo ištikima tarnyba atpirkti savo veiklą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 625
Tuo tarpu Glinskis suvo-\nT ia g išk a s\nM y k o lo\nkė, jog visos jo viltys bergž-\nG lin sk io g a la s\ndžios ir tuščios, nes Vasili\njus, žodžiu pažadėjęs jam ati\nduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė\nnesirengė to daryti. Atsimindamas, kokia sėkmė jį\nanksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai\nniekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų bar\nbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiek\nvieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tė\nvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską\natleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką ka\nraliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas\ništikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, ku\nria atnešęs tėvynei tiek skausmo.
Bychovco kronikos teigimu, kunigaikštis Mykolas, kartu su didikais ir visa kariuomene matydamas totorių tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams abiem perėjimais žengti per upę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 169
Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikš tis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuo mene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Tuo pat metu Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuriam pavyko užklupti nedi- delį totorių padalinį. Žuvusių toto- rių galvos buvo nukirstos ir atneštos į Lydą kaip savotiškas karo trofėjus. Tačiau kur kas vertingesnis buvo ten pat atvestas gyvas „liežuvis“ (taip buvo vadinami priešo žmonės, iš kurių buvo kvočiama informacija).
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Paskutiniai\n\ntotoriai buvo išgaudyti\n\nrugpjūčio 8 d. Mūšio\nnugalėtojas Mykolas\nGlinskis triumfuo-\ndamas grįžo į Vilnių\n\nYD rugpjūčio 12 d.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai nega- luojantis LDK valdovas Aleksandras. Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favo- rita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su toto- riais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos).
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 174
Ir mes su mūsų tėvu stovėjome ant vieno kalno, o kunigaikštis Jogaila ant kito kalno, priešais mus. Ta da kunigaikštis Skirgaila davė žodi mano tėvui kuni gaikščio Jogailos vardu ir davė jam savo ranką, ir savo vardu taip pat davė žodį ir savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį kunigaikščio Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davėj savo ranką.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 251
Mirė karalius Žemu tinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės. Pastarosios pergalės iš garsintas, jiems nesant, kad kokios būtų užgrobęs Didžio sios Kunigaikštystės valdžią48.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Paskutiniai\n\ntotoriai buvo išgaudyti\n\nrugpjūčio 8 d. Mūšio\nnugalėtojas Mykolas\nGlinskis triumfuo-\ndamas grįžo į Vilnių\n\nYD rugpjūčio 12 d.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai nega- luojantis LDK valdovas Aleksandras. Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favo- rita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su toto- riais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos).
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 173
Mūsų tėvas šito padaryti, atimti iš jo Vilnių, visiškai nenorėjo dėl savo brolio, kaip vyriau siojo, ir kunigaikštį Jogailą pasodino Vilniaus pilyje ir saugojo jį iš visų pusių, kol jis paaugo ir kol prie jo priprato žmonės. Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo drau gų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nu slėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui pa dėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mū sų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vil nių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 174
Ir mes su mūsų tėvu stovėjome ant vieno kalno, o kunigaikštis Jogaila ant kito kalno, priešais mus. Ta da kunigaikštis Skirgaila davė žodi mano tėvui kuni gaikščio Jogailos vardu ir davė jam savo ranką, ir savo vardu taip pat davė žodį ir savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį kunigaikščio Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davėj savo ranką.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Paskutiniai\n\ntotoriai buvo išgaudyti\n\nrugpjūčio 8 d. Mūšio\nnugalėtojas Mykolas\nGlinskis triumfuo-\ndamas grįžo į Vilnių\n\nYD rugpjūčio 12 d.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 251
Mirė karalius Žemu tinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės. Pastarosios pergalės iš garsintas, jiems nesant, kad kokios būtų užgrobęs Didžio sios Kunigaikštystės valdžią48.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Tada Glinskis davė komandą puolimui ir nuaidėjus trimitų garsams LDK kariuomenė pakilo į ataką. Pirmoji upę forsavo dešinioji kolona, kuri turėjo užkirsti pagrindinį totorių at- sitraukimo kelią. Įkalnėn judančią lietu- vių koloną totorių pagrindinėms pajėgoms pavyko sustabdyti. Apsupti lietuviai iš visų jėgų gynėsi nuo juos apspitusių totorių. Tuo metu Glinskis metė atakon kairiąją koloną, kuri pralaužė nestiprią priešais ją stovėju- sių totorių užtvarą. Su šia kolona Glinskis, padarydamas 700 m lankstą, apėjo lietu- vių dešiniąją koloną spaudusius totorius iš kairės ir visu ypu įsirėžė į jų dešinįjį flangą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 174
Ir mes su mūsų tėvu stovėjome ant vieno kalno, o kunigaikštis Jogaila ant kito kalno, priešais mus. Ta da kunigaikštis Skirgaila davė žodi mano tėvui kuni gaikščio Jogailos vardu ir davė jam savo ranką, ir savo vardu taip pat davė žodį ir savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį kunigaikščio Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davėj savo ranką.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vis dėlto protingos kalbos neįtikino tų, kurie dėl išglebimo ry žosi žengti šį beprotišką žingsnį, reikalaudami veikiau išduoti pilį, o ne pasiduoti. Nenorėdami, kad kuriam vienam tektų visa atsakomybė už šį neapykantos vertą sumanymą, jie visi lyg susitarę ėmė šaukti, kad reikia kuo greičiausiai atiduoti pilį, antraip įgulos viršinin kas žūsiąs nuo jų rankos. Palaužtas jų maištingų nuo taikų, Sologubas balandžio 20 d. atidavė Glinskiui Smo lenską; ši žemė, Vytautui nukariavus jos kunigaikščius, ištisą šimtmetį išbuvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdžioje. Vasilijus, be galo iškilmingai įžengęs į mies tą ir rusų bažnyčioje išklausęs pamaldų, čia pat su laužė duotą žodį, apiplėšdamas ir paprastų miestiečių namus, ir viešuosius pastatus, antra vertus, vienam kitam jis nusiskundė, jog, kariaudamas dėl šios pilies, turėjęs tiek nuostolių, kad tų pinigų būtų užtekę pa statyti dviem puikiausioms pilims.
Susietas teiginys: t-013
Susieti teiginiai: t-013
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir patyrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė begalinį dievo gailestingumą, o Korano giminė — neapsakomą kraujo praliejimą. Kunigaikštis Mykolas Glinskis ir Lietuvos kariuomenė tą dieną pasiliko prie lavonų, vi są dieną jodinėdami ir vaikydamiesi aplink Ceprą ir už Cepros, paėmė arba nukovė daugybą totorių, sugrįžo į kariuomenės stovyklą prie Klecko, vesdamiesi su sa vimi daug belaisvių ir turėdami rankas pilnas aukso, ir sidabro, ir ginklų, ir drabužių, ir brangių žirgų. Ku pini neapsakomo džiaugsmo ir linksmybės, ramiai pra leido tą naktį 2 S .
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kai iš pradžių Melnike, Palenkėję, o vėliau Vilniuje tarėsi su valstybės luomais, senato vadovai jį įtikino, kad, saugant valstybės vientisumą, karo imamasi, kai negelbsti visos kitos priemonės, kaip ir gydomas žmogus operuojamas tik tada, kai negelbs ti visi pavartoti vaistai. Senatas nutarė išsiųsti į Mask vą žygūną, turėjusį gauti leidimą atvykti pasiuntiniams, kurie būtų taręsi dėl taikos. Tačiau Vasilijus, negalėda mas užmiršti imperatoriaus bei kryžiuočių pažadų ir tikėdamasis užgrobti visą Lietuvą, apie taiką nenorėjo nė galvoti. Žygimantas, netekęs vilties pasiekti taikos, kuo greičiausiai išsiuntė skitams pagal sutartį paža dėtą atlyginimą, manydamas, kad šie privers priešą likti savo žemėje.