Mykolas Glinskis jaunystėje mokėsi karybos Italijoje, tarnavo imperatoriaus Frydricho dvare ir Lietuvoje formavo husarų dalinius.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Kur kas geriau karybos meną išmanė totorių kilmės Mykolas Glinskis. Savo jaunystės metais jis karybos pagrindų išmoko Italijoje - krašte, kur tuo metu vyko svarbiausi Europos karai. Paskui keletą metų tarnavo vokiečių imperatoriaus Frydricho il dvare ir turėjo gausybę progų dalyvauti karinėse operacijose prieš fryzus, prieš Ispanijos musulmonus ir kt. Grįžęs į gimtuosius kraštus, jis ėmėsi kavalerijos reformos: 1501 m. su diplomatine misija apsilankęs Vengrijoje, iš ten jis atsinešė reikiamą pavyzdį ir ėmėsi Lietuvoje formuoti rytietiškais ginklais ginkluotus ir kovoms su turkais ypač tinkančius samdytos kavalerijos dalinius - husarus. Glinskis neblogai išmanė ir antikos karybos autoritetus, iš kurių tais laikais mokėsi naujovėms atviri Europos šalių valdovai ir jų geriausi karvedžiai.
Mykolas Glinskis davė komandą puolimui, po kurios LDK kariuomenė pakilo į ataką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Tada Glinskis davė komandą puolimui ir nuaidėjus trimitų garsams LDK kariuomenė pakilo į ataką. Pirmoji upę forsavo dešinioji kolona, kuri turėjo užkirsti pagrindinį totorių atsitraukimo kelią. Įkalnėn judančią lietuvių koloną totorių pagrindinėms pajėgoms pavyko sustabdyti. Apsupti lietuviai iš visų jėgų gynėsi nuo juos apspitusių totorių. Tuo metu Glinskis metė atakon kairiąją koloną, kuri pralaužė nestiprią priešais ją stovėjusių totorių užtvarą. Su šia kolona Glinskis, padarydamas 700 m lankstą, apėjo lietuvių dešiniąją koloną spaudusius totorius iš kairės ir visu ypu įsirėžė į jų dešinįjį flangą.
Didžioji dauguma Smolensko žemės bajorų atvirai linko į Mykolą Glinskį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 625
Tuo tarpu Glinskis suvoT ia g išk a s M y k o lo kė, jog visos jo viltys bergžG lin sk io g a la s džios ir tuščios, nes Vasilijus, žodžiu pažadėjęs jam atiduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė nesirengė to daryti. Atsimindamas, kokia sėkmė jį anksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų barbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiekvieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tėvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską atleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką karaliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, kuria atnešęs tėvynei tiek skausmo.
Mykolas Glinskis visą naktį drąsino maskvėnų vadus, žadėdamas lengvą pergalę prieš menkas karaliaus pajėgas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 605
Iš dalies priešą sumušęs, iš dalies išvaikęs, Kiška, didžiuodamasis savo žygiu ir gausiu grobiu, bet nenorėdamas, kad jam išeitų taip, kaip atsitiko Ostrogiškiui prie Vedrošos, tai yra vengdamas traukti atviromis vietomis ir bėgančiam priešui rodyti, kokia maža jo kariauna, nuvedė visus savo M a sk v o s k u n ig a ik švyrus atgal pas karalių. Važis V a siliju s pra šo silijus, Maskvos kunigaikštis, ta ik o s išgąsdintas šitokios nesėkmės, o labiausiai Viazmos, Možaisko, Belajos, Riazanės ir Rževo apylinkių nuniokojimo, bematant primiršo buvusį narsumą. Neilgai trukus pasiuntęs tarpininką, jis pareiškė karaliui norįs su juo sudaryti taiką ir dėl to galįs atsiųsti didesnių įgaliojimų turinčius legatus, jeigu karalius sutinkąs daugiau nebelieti krikščionių kraujo.
Pagal sutarties sąlygas Mykolas Glinskis turėjo likti Maskvos kunigaikštystėje kaip tremtinys be vilties sugrįžti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 623
Vasilijui, praradusiam, nesėkminguose antpuoliuose nemaža kariuomenės, nebeliko nieko kito, kaip nutraukti pilies apgulą ir gėdingai sugrįžti į Maskvos kunigaikštystę. Begalvojant apie susidariusią padėtį ir besvarstant visokiausius planus, jam kilo mintis, jog toks gabus žmogus, kaip Glinskis, galėtų padaryti tai, ko pats neįstengė pasiekti. Štai todėl ir kreipėsi į jį, prisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tėvonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs maskvėnams užimti pilį.
Vasilijus įsakė surakinti Mykolą Glinskį grandinėmis ir išvežti iš stovyklos į Viazmą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 627
Tuo metu popiežiaus legatas Pisonas, pasiųstas iš Romos sutaikyti Žygimantą su Vasilijumi, sustojo Vilniuje, ketindamas netrukus leistis į Maskvą, kur jo diena iš dienos laukė. Dėdamasis jo žygūnu, lenkų bajoras Trepka, mokėjęs italų bei vengrų kalbas, išvyko kelionėn, pasižadėjęs akis į akį pranešti Glinskiui karaliaus valią. Pakelėje suimtas ir siaubingai kankinamas, jis P u ik u s ištv e r m ė s p a nieko nepasakė ir neišdavė v y z d y s karaliaus jam patikėtos paslapties.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
Tuo tarpu kitas žygūnas elgėsi perdėm neatsargiai: iš jo atimtas karaliaus laiškas Glinskiui viską maskvėnams atskleidė. Vasilijus įsakė surakinti Glinskį grandinėmis ir išvežti iš stovyklos. Jį nugabeno į Viazmą, kur vyriausiasis karo vadas, mesdamas jam po kojomis grandines, teisme tarė: „Mykolai, tu gerai žinai, kiek gera tau padarė didysis kunigaikštis, kol buvai jam ištikimas.
Vasilijus grąžino Mykolui Glinskiui laisvę ir pagarbą, o vėliau paskyrė jį savo mažamečio sūnaus globėju.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 627
Tuo metu popiežiaus legatas Pisonas, pasiųstas iš Romos sutaikyti Žygimantą su Vasilijumi, sustojo Vilniuje, ketindamas netrukus leistis į Maskvą, kur jo diena iš dienos laukė. Dėdamasis jo žygūnu, lenkų bajoras Trepka, mokėjęs italų bei vengrų kalbas, išvyko kelionėn, pasižadėjęs akis į akį pranešti Glinskiui karaliaus valią. Pakelėje suimtas ir siaubingai kankinamas, jis P u ik u s ištv e r m ė s p a nieko nepasakė ir neišdavė v y z d y s karaliaus jam patikėtos paslapties.
Ovčina apkaltino Mykolą Glinskį antru mėginimu bėgti į Lietuvą, pasmerkė jį mirti ir įkalino apakintą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 628
Begėdė, užsirūstinusi dėl teisingų patarimų, padarė naują nusikaltimą, kur kas didesnį, nes šitai buvo žmogžudystė, mat sukurstė Ovčiną pašalinti savo nedorovingų santykių smerkėją. Glinskį apkaltino, kad antrą kartą mėginęs pabėgti į Lietuvą, jį suėmė, ir Ovčina, valdžios žmogus ir kunigaikščio globėjas, pasmerkė myriop: išdūrė akis, įmetė į kalėjimą, kuriame varginga mirtimi ir užbaigė gyvenimą, šitaip nutraukdamas permainingą savo lemties žaidimą. Štai šitaip po kelerių metų pasibaigė tragedija, kurią čia aprašėme.
Mykolas Glinskis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų barbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 625
Tuo tarpu Glinskis suvoT ia g išk a s M y k o lo kė, jog visos jo viltys bergžG lin sk io g a la s džios ir tuščios, nes Vasilijus, žodžiu pažadėjęs jam atiduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė nesirengė to daryti. Atsimindamas, kokia sėkmė jį anksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų barbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiekvieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tėvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską atleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką karaliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, kuria atnešęs tėvynei tiek skausmo.
O tada kunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, perėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir per skėlė juos į dvi dalis.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 169
Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikštis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuomene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 169
Dešiniojo sparno kariuomenė paskubėjusi pirmoji įveikė perėją ir atsidūrė už upės. Totoriai matė, kad lietuviai ne visi kartu keliasi per upę, patys narsiausieji iš jų tarpo puolė lietuvius ir daugelį iš to dešiniojo sparno nukovė ir vos jų nesumušė. O tada kunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, perėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir perskėlė juos į dvi dalis.
Įniršęs ir suniektas Mykolas su barbarišku žiaurumu nusiaubė didelius Slucko ir Kopylio žemių plotus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 601
Įniršęs ir suniektas Mykolas su barbarišku žiaurumu nusiaubė didelius Slucko ir Kopylio žemių plotus. Nuniokojęs tas apygardas, patraukė su visa kariuomene į Turovą. Užkariavęs čia pilį, be didelio vargo privertė jam prisiekti ištikimybę šio krašto bajorus, nepajėgiančius jam atsispirti ir palaikančius rusų pusę.
Mykolas Glinskis pareiškė karaliui norįs su juo sudaryti taiką ir dėl to galįs atsiųsti didesnių įgaliojimų turinčius legatus, jeigu karalius sutinkąs daugiau nebelieti krikščionių kraujo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 605
Iš dalies priešą sumušęs, iš dalies išvaikęs, Kiška, didžiuodamasis savo žygiu ir gausiu grobiu, bet nenorėdamas, kad jam išeitų taip, kaip atsitiko Ostrogiškiui prie Vedrošos, tai yra vengdamas traukti atviromis vietomis ir bėgančiam priešui rodyti, kokia maža jo kariauna, nuvedė visus savo M a sk v o s k u n ig a ik švyrus atgal pas karalių. Važis V a siliju s pra šo silijus, Maskvos kunigaikštis, ta ik o s išgąsdintas šitokios nesėkmės, o labiausiai Viazmos, Možaisko, Belajos, Riazanės ir Rževo apylinkių nuniokojimo, bematant primiršo buvusį narsumą. Neilgai trukus pasiuntęs tarpininką, jis pareiškė karaliui norįs su juo sudaryti taiką ir dėl to galįs atsiųsti didesnių įgaliojimų turinčius legatus, jeigu karalius sutinkąs daugiau nebelieti krikščionių kraujo.
Valdovas įsakė laišku pažadėti Mykolui Glinskiui užmiršti praeities įvykius ir laiduoti prielankumą ateityje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 626
Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką karaliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, kuria atnešęs tėvynei tiek skausmo. Valdovas, jau ir anksčiau karaliaus Vladislovo atkakliai raginamas nusileisti, pranešė apie viską vienam didikui. Gerai žinodamas, jog Maskvos kunigaikštis, Glinskio nebepatariamas, turės gerokai apmažinti savo užmojus, jis įsakė parašyti laišką ir karaliaus vardu ne tik pažadėti užmiršti viską, kas dėjosi praeityje, bet laiduoti visišką valdovo prielankumą ateityje.
Mykolas Glinskis paaugo ir kol prie jo priprato žmonės.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 173
Mūsų tėvas šito padaryti, atimti iš jo Vilnių, visiškai nenorėjo dėl savo brolio, kaip vyriausiojo, ir kunigaikštį Jogailą pasodino Vilniaus pilyje ir saugojo jį iš visų pusių, kol jis paaugo ir kol prie jo priprato žmonės. Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vilnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė.
Glinskis buvo apkaltintas antru mėginimu pabėgti į Lietuvą, suimtas, apakintas, įkalintas ir kalėjime mirė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 628
Begėdė, užsirūstinusi dėl teisingų patarimų, padarė naują nusikaltimą, kur kas didesnį, nes šitai buvo žmogžudystė, mat sukurstė Ovčiną pašalinti savo nedorovingų santykių smerkėją. Glinskį apkaltino, kad antrą kartą mėginęs pabėgti į Lietuvą, jį suėmė, ir Ovčina, valdžios žmogus ir kunigaikščio globėjas, pasmerkė myriop: išdūrė akis, įmetė į kalėjimą, kuriame varginga mirtimi ir užbaigė gyvenimą, šitaip nutraukdamas permainingą savo lemties žaidimą. Štai šitaip po kelerių metų pasibaigė tragedija, kurią čia aprašėme.
Kojelavičiaus pasakojime įniršęs Mykolas Glinskis nusiaubė didelius Slucko ir Kopylio žemių plotus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 601
Įniršęs ir suniektas Mykolas su barbarišku žiaurumu nusiaubė didelius Slucko ir Kopylio žemių plotus. Nuniokojęs tas apygardas, patraukė su visa kariuomene į Turovą. Užkariavęs čia pilį, be didelio vargo privertė jam prisiekti ištikimybę šio krašto bajorus, nepajėgiančius jam atsispirti ir palaikančius rusų pusę.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Mykolas Glinskis su Lietuvos kariuomene prie Cepros paėmė arba nukovė daugybę totorių ir grįžo į stovyklą prie Klecko su belaisviais bei grobiu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 170
O tuos nedaugelį totorių, kurie pabėgo su chanaičiais, gaudė bebėgančius Slucko, Petrikovičių, Ovručo, 2itomiro, Volynės keliais į visas puses, lietuviai žudė ir atiminėjo grobį. Labai maža jų grįžo į Ordą. Ir patyrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė begalinį dievo gailestingumą, o Korano giminė — neapsakomą kraujo praliejimą. Kunigaikštis Mykolas Glinskis ir Lietuvos kariuomenė tą dieną pasiliko prie lavonų, visą dieną jodinėdami ir vaikydamiesi aplink Ceprą ir už Cepros, paėmė arba nukovė daugybą totorių, sugrįžo į kariuomenės stovyklą prie Klecko, vesdamiesi su savimi daug belaisvių ir turėdami rankas pilnas aukso, ir sidabro, ir ginklų, ir drabužių, ir brangių žirgų.
Michał Baliński rašo, kad paskubomis susirinkusius 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių į kovą su priešais vedė Glinskis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250
Tas būrys, įveikęs Nemuną, savo papročiu plėšdamas apylinkes, atsidūrė vos per mylią nuo Lydos. Tad paskubomis susirinko 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių, kuriuos į kovą su priešais vedė narsus, bet pasipūtęs, Glinskis. Gausūs Krymo ordos karių būriai susirėmė su mūsiškiais ties Kłecku, ir lemtinga Lietuvos pergalė, pasiekta 1506 metų rugpjūtį, ir ateityje užkirto šiems azijiečiams kelią į artimiausias šios valstybės vaivadijų sostines47.
1506 m. rugpjūtį Glinskis vedė apie 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių į kovą su Krymo ordos kariais ties Klecku.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250
Tas būrys, įveikęs Nemuną, savo papročiu plėšdamas apylinkes, atsidūrė vos per mylią nuo Lydos. Tad paskubomis susirinko 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių, kuriuos į kovą su priešais vedė narsus, bet pasipūtęs, Glinskis. Gausūs Krymo ordos karių būriai susirėmė su mūsiškiais ties Kłecku, ir lemtinga Lietuvos pergalė, pasiekta 1506 metų rugpjūtį, ir ateityje užkirto šiems azijiečiams kelią į artimiausias šios valstybės vaivadijų sostines47.
Bychovco kronikos teigimu, kunigaikštis Mykolas, kartu su didikais ir visa kariuomene matydamas totorių tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams abiem perėjimais žengti per upę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 169
Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikštis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuomene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.
Mykolas Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuris užklupo nedidelį totorių padalinį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Tuo pat metu Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuriam pavyko užklupti nedidelį totorių padalinį. Žuvusių totorių galvos buvo nukirstos ir atneštos į Lydą kaip savotiškas karo trofėjus. Tačiau kur kas vertingesnis buvo ten pat atvestas gyvas „liežuvis“ (taip buvo vadinami priešo žmonės, iš kurių buvo kvočiama informacija).
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai negaluojantis LDK valdovas Aleksandras. Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favorita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su totoriais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos).
Mykolas Glinskis po mūšio rugpjūčio 12 d. triumfuodamas grįžo į Vilnių.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Paskutiniai totoriai buvo išgaudyti rugpjūčio 8 d. Mūšio nugalėtojas Mykolas Glinskis triumfuodamas grįžo į Vilnių YD rugpjūčio 12 d.
Mykolas Glinskis gailėjosi savo veiksmų ir per giminaitį laišku paprašė karaliaus atleidimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 625
Tuo tarpu Glinskis suvoT ia g išk a s M y k o lo kė, jog visos jo viltys bergžG lin sk io g a la s džios ir tuščios, nes Vasilijus, žodžiu pažadėjęs jam atiduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė nesirengė to daryti. Atsimindamas, kokia sėkmė jį anksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų barbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiekvieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tėvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską atleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką karaliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, kuria atnešęs tėvynei tiek skausmo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 626
Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką karaliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, kuria atnešęs tėvynei tiek skausmo. Valdovas, jau ir anksčiau karaliaus Vladislovo atkakliai raginamas nusileisti, pranešė apie viską vienam didikui. Gerai žinodamas, jog Maskvos kunigaikštis, Glinskio nebepatariamas, turės gerokai apmažinti savo užmojus, jis įsakė parašyti laišką ir karaliaus vardu ne tik pažadėti užmiršti viską, kas dėjosi praeityje, bet laiduoti visišką valdovo prielankumą ateityje.
Mykolas Glinskis kartu su Stanislovu Kiška buvo paskirtas vienu vyriausiųjų kariuomenės vadų.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai negaluojantis LDK valdovas Aleksandras. Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favorita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su totoriais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos).
Po Aleksandro mirties lietuviai bijojo vežti jo palaikus į Krokuvą dėl pavojingos Mykolo Glinskio puikybės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 251
Mirė karalius Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės. Pastarosios pergalės išgarsintas, jiems nesant, kad kokios būtų užgrobęs Didžiosios Kunigaikštystės valdžią48.
Tą žiemą didysis kunigaikštis Aleksandras davė rū mų maršalo vietą savo favoritui, kunigaikščiui Mykolui Glinskiui45, apie kurį toliau parašysime daug nuosta bos vertų dalykų.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 155
Tą žiemą didysis kunigaikštis Aleksandras davė rūmų maršalo vietą savo favoritui, kunigaikščiui Mykolui Glinskiui45, apie kurį toliau parašysime daug nuostabos vertų dalykų
Veikiausiai, jau VIU.9 nugalėjusios LDK ka riuomenės vadas Mykolas Glinskis išvyko iš Klecko Ir Vili.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 331
Veikiausiai, jau VIU.9 nugalėjusios LDK kariuomenės vadas Mykolas Glinskis išvyko iš Klecko Ir Vili. 12 atvyko į Vilnių pranešti apie pergalę mirštančiam didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui.
Mykolas Glinskis buvo Aleksandro favoritas ir jo politikos rėmėjas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 327
Savo ruožtu M. Glinskis veikė kaip Aleksandro politikos rėmėjas, J. Zaberezinskio ir jo šalininkų politinis priešininkas.
Ir didikai, matydami, kad etmonas labai serga ir kad be jo kariuomenėje nebus jokios tvarkos, nutarė ir pa vedė tą sykį etmono pareigas kunigaikščiui Mykolui Glinskiui ir teikėsi būti visi jam paklusnūs.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 168
Ir didikai, matydami, kad etmonas labai serga ir kad be jo kariuomenėje nebus jokios tvarkos, nutarė ir pavedė tą sykį etmono pareigas kunigaikščiui Mykolui Glinskiui ir teikėsi būti visi jam paklusnūs. Kunigaikštis Mykolas Glinskis ėmė vadovauti kariuomenei ir patraukė į Klecką
Kunigaikš tis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuo mene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 169
Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikštis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuomene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.