Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
9 teiginiai11 įrašai1 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 9 teiginiai ir visi 11 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–11 iš 11 rodomų įrašų
1396 m. Vilniuje duotame akte Mingaila dalyvavo tarp garbingų ir patikimų vyrų.
PDF 157
Aktuota ir duota Vilniuje, Švč. Mergelės Ma rijos Apsivalymo dienoje, Viešp. me tais 1396. Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goš tautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupur- vai ir Milonui bei daugeliui kitų, ver tų pasitikėjimo].
Mingaila prie Gorodeco drąsiai užpuolė polockiečių kariuomenę ir privertė ją sprukti iš kovos lauko bei stovyklos.
PDF 82
Arčiausiai puolančiųjų plytėjo Min-\ngailos valdinių žemės: norėdamas atkeršyta už jų nu\nsiaubimą, Mingaila rengėsi kariauti, tačiau polockiečiai\njas užėmė, šiek tiek anksčiau su kariuomene patraukę\nligi Gorodeco miesto. Juos pasitiko Mingaila ir, drą\nsiai užpuolęs palaidą minią, narsią vien dėl gausumo,\no visai nemokančią kariauti, vienu smūgiu privertė\nsprukti ir iš kovos lauko, ir iš stovyklos. Po to, lipte\nlipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo per-\npergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur\npabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus.
Po pergalės prie Polocko Mingaila netrukus mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą.
PDF 82
Po to, lipte lipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo per- pergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur pabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus. Miestas turėjo pasiduoti, priimti vienu metu ir taiką, ir vergo vę: neteko laisvės tie, kurie ją piktam naudojo, skriaus dami kaimynus. Neilgai šia pergale džiaugėsi Mingai la tais pačiais metais jis mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą, kurių pirmasis, amžiumi vyres nis, paveldėjo senelio valdžią Naugarduke, o antra sis — tėvo Polocke.
Kunigui vikarui Mingailai buvo nunešta Kauno klebonijos sienoje rasta cinkinė deivės Veneros statulėlė.
PDF 134
„Reikėtų priminti ir tai, - rašoma jo laiške, - jog amžiną atilsį kunigas Pranckevičius, buvęs Kauno klebonas (klebona vęs maždaug prieš amžiną atilsį kunigą Pucilovskį) savo dieno raštyje (jis ir šiandien yra klebonijoje) taip aprašo šį įvykį: „Aš, norėdamas savo bute, klebonijoje, pasidaryti sandėliuką, prieš išvykdamas į Kleboniškes, įsakiau nurodytoje vietoje, sienoje, iš kirsti angą ir ją sutvirtinti. Ten dirbęs žmogus, išmušęs keletą sluoksnių plytų, aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę, kurią nunešė kunigui vikanu Mingailai. Kunigas vika ras, skrupulas, nelaukdamas mano sugrįžimo, įsakė tą antiką sudaužyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus.
Mingaila pasilenkė skinti tariamojo laimikio, upės dugnas prasivėrė ir įtraukė ją į požemio gelmę - pragarą (Pragaras).
PDF 135
Vos ji pasilenkė skinti tariamojo laimikio, upės dugnas prasivėrė ir įtraukė ją į požemio gelmę - pragarą (Pragaras). Šioje pože mio karalystėje viešpatavo karalius, vadintas Pokliumi, kurį sužavėjo jaunosios karalaitės grožis. Nelaimingoji motina, ku riai atnešė tik dukrelės kurpaites, įsitikinusi, kad ją prarijo Ra sos upė, spėjo, jog šį darbą bus padaręs kuris nors iš vandenų arba povandeninių valdovų.
Mingaila leidosi į kelionę po visą pasaulį, ieškodama savo brangios netekties.
PDF 135
Šioje pože mio karalystėje viešpatavo karalius, vadintas Pokliumi, kurį sužavėjo jaunosios karalaitės grožis. Nelaimingoji motina, ku riai atnešė tik dukrelės kurpaites, įsitikinusi, kad ją prarijo Ra sos upė, spėjo, jog šį darbą bus padaręs kuris nors iš vandenų arba povandeninių valdovų. Taigi ji leidosi į kelionę po visą pasaulį, ieškodama savo brangios netekties.
Ne trukus Mingaila kunigaikštis nustipo, palikdamas du sūnų karšinčiais — Ginvilą rėdytoju Polocko, o Skirmantą Naujapilio.
PDF 231
Taip pasibengė rėdą ūkės polockionų, vienok lyčiaus tos karės raštuose nėra randama. Ne trukus Mingaila kunigaikštis nustipo, palikdamas du sūnų karšinčiais — Ginvilą rėdytoju Polocko, o Skirmantą Naujapilio. Letgaliai, nebtverdamies vergyba vokyčių, pa trako**, kurie vienok nevildamies stengti, patelkė ne vien lietuvius, bet ir gudus pagalbon.
Mingaila, ¡paėmęs valdžią Polocke, per leido ją savo sūnui Ginvilai.
PDF 237
Mingaila, ¡paėmęs valdžią Polocke, per\nleido ją savo sūnui Ginvilai. Pats jis baigė savo gyve\nnimo dienas 1192 metais Naugarduke (Trakų)2.
Mingaila Teodoro Narbuto pateiktame dokumente įvardijamas Ašmenos seniūnu ir vienu iš Lietuvos bei Rusios žemių kilmingųjų bei paveldėtojų, kurie teigė visa tai išdėstę laisva valia.
PDF 557
Ir mes, Vladimiras, minėto valdovo kunigaikščio Aleksandro dėdė; Žy gimantas, to paties minėto valdovo Aleksandro brolis; Jurgis iš Pinsko; Mykolas iš Zaslavlio; Aleksandras iš Starodubo; Jonas iš Alšėnų; Jonas iš Drucko; Jomantas iš Klecko; Mingaila, Ašme nos seniūnas; Manvydas, Vilniaus seniūnas; Barkus iš Uiso; Vasi lijus, Boreikos sūnus; Čupurna, anksčiau m inėto valdovo kunigaikščio Aleksandro rūmų maršalka; Krėvos vietininkas Goš tautas; Kymantas Ginvila, Trakųvietininkas;Sungailą Kauno vie tininkas; Valim antas, Pluškio sūnus; Vigaila, U km ergės vietininkas; Astikas, Užpalių vietininkas; Kareiva, Medininkų vie tininkas; Buivydas, Kernavės vietininkas; Girdė, Saumanto sū nus; Gotaras, Tautegindžio sūnus; Gintautas, Vilgaujo sūnus - minėtų Lietuvos ir Rusios žemių kilmingieji bei paveldėtojai, iš dėstėme visa tai laisva valia, atmesdami bet kokią suktybę ir klas tą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Neilgai šia pergale džiaugėsi Mingai la tais pačiais metais jis mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą, kurių pirmasis, amžiumi vyres nis, paveldėjo senelio valdžią Naugarduke, o antra sis — tėvo Polocke. Sėkmingų lietuvių žygių Rusioje nevaliojo pakęsti rusų kunigaikščiai. Jie niršo, kad dar viešpatauti visoje Rusioje; todėl visas reikalas neabe jotinai krypo į karą. Seniai jų pasipiktinimas būtų prasiveržęs atviru karu, jeigu stipresnis priešas — len kai — tuo metu nebūtų nukreipęs rusų dėmesio ir jėgų nuo minčių apie žygį į Lietuvą. Vis dėlto, sugrįžęs iš P o lo ck a s u žim am as lie tu v ių galę: nenorėdamas jiems duoti laiko atsigauti ar su telkti jėgų, reikalingų mies tui ginti, jis tą pačią dieną S k irm a n ta s N au gar- d u k ie tis — L ietu vo s, o G in vila — P olocko k u n ig a ik štis visai neseniai mokėjusi duoklę tauta, kuri dėl skur do vargais negalais rasdavo savo krašte ką rusams duoti, kuri versdavosi tik žemės darbu, dabar štai ketino įsi-
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Šio atradimo smulkmenas man papasakojo gerbiamas profesorius ponas Laurinavičius „Rei kėtų priminti ir tai, — rašoma jo laiške, —- jog amžiną atilsį ku nigas Franckevičius, buvęs Kauno klebonas (klebonavęs maždaug prieš amžiną atilsį kunjigą] Pucilovskį) savo dienoraštyje (jis ir šiandien yra klebonijoje) taip aprašo šį įvykį: „Aš, norėdamas 462 ## Puslapis 472 savo bute, klebonijoje, pasidaryti sandėliuką, prieš išvykdamas į Kleboniškes, įsakiau nurodytoje vietoje, sienoje, iškirsti angą ir ją sutvirtinti. Ten dirbęs žmogus, išmušęs keletą sluoksnių plytų, aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę, kurią nu nešė kunigui vikarui Mingailai. Kunigas vikaras, skrupulas, ne laukdamas mano sugrįžimo, įsakė tą antiką sudaužyti ir nucin- kuoti prikaistuvus bei puodus.