Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
9 teiginiai15 įrašų4 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 9 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–9 iš 9 teiginių
1396 m. Vilniuje duotame akte Mingaila dalyvavo tarp garbingų ir patikimų vyrų.
PDF 157
Aktuota ir duota Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Apsivalymo dienoje, Viešp. metais 1396. Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goštautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupurvai ir Milonui bei daugeliui kitų, vertų pasitikėjimo].
Mingaila prie Gorodeco drąsiai užpuolė polockiečių kariuomenę ir privertė ją sprukti iš kovos lauko bei stovyklos.
PDF 82
Arčiausiai puolančiųjų plytėjo Mingailos valdinių žemės: norėdamas atkeršyta už jų nusiaubimą, Mingaila rengėsi kariauti, tačiau polockiečiai jas užėmė, šiek tiek anksčiau su kariuomene patraukę ligi Gorodeco miesto. Juos pasitiko Mingaila ir, drąsiai užpuolęs palaidą minią, narsią vien dėl gausumo, o visai nemokančią kariauti, vienu smūgiu privertė sprukti ir iš kovos lauko, ir iš stovyklos. Po to, lipte lipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo perpergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur pabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus.
Po pergalės prie Polocko Mingaila netrukus mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą.
PDF 82
Po to, lipte lipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo perpergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur pabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus. Miestas turėjo pasiduoti, priimti vienu metu ir taiką, ir vergovę: neteko laisvės tie, kurie ją piktam naudojo, skriausdami kaimynus. Neilgai šia pergale džiaugėsi Mingaila tais pačiais metais jis mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą, kurių pirmasis, amžiumi vyresnis, paveldėjo senelio valdžią Naugarduke, o antrasis — tėvo Polocke.
Kunigui vikarui Mingailai buvo nunešta Kauno klebonijos sienoje rasta cinkinė deivės Veneros statulėlė.
PDF 134
„Reikėtų priminti ir tai, - rašoma jo laiške, - jog amžiną atilsį kunigas Pranckevičius, buvęs Kauno klebonas (klebonavęs maždaug prieš amžiną atilsį kunigą Pucilovskį) savo dienoraštyje (jis ir šiandien yra klebonijoje) taip aprašo šį įvykį: „Aš, norėdamas savo bute, klebonijoje, pasidaryti sandėliuką, prieš išvykdamas į Kleboniškes, įsakiau nurodytoje vietoje, sienoje, iškirsti angą ir ją sutvirtinti. Ten dirbęs žmogus, išmušęs keletą sluoksnių plytų, aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę, kurią nunešė kunigui vikanu Mingailai. Kunigas vikaras, skrupulas, nelaukdamas mano sugrįžimo, įsakė tą antiką sudaužyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus.
Mingaila pasilenkė skinti tariamojo laimikio, upės dugnas prasivėrė ir įtraukė ją į požemio gelmę - pragarą (Pragaras).
PDF 135
Vos ji pasilenkė skinti tariamojo laimikio, upės dugnas prasivėrė ir įtraukė ją į požemio gelmę - pragarą (Pragaras). Šioje požemio karalystėje viešpatavo karalius, vadintas Pokliumi, kurį sužavėjo jaunosios karalaitės grožis. Nelaimingoji motina, kuriai atnešė tik dukrelės kurpaites, įsitikinusi, kad ją prarijo Rasos upė, spėjo, jog šį darbą bus padaręs kuris nors iš vandenų arba povandeninių valdovų.
Ne trukus Mingaila kunigaikštis nustipo, palikdamas du sūnų karšinčiais — Ginvilą rėdytoju Polocko, o Skirmantą Naujapilio.
PDF 231
Taip pasibengė rėdą ūkės polockionų, vienok lyčiaus tos karės raštuose nėra randama. Netrukus Mingaila kunigaikštis nustipo, palikdamas du sūnų karšinčiais — Ginvilą rėdytoju Polocko, o Skirmantą Naujapilio. Letgaliai, nebtverdamies vergyba vokyčių, patrako**, kurie vienok nevildamies stengti, patelkė ne vien lietuvius, bet ir gudus pagalbon.
Mingaila, ¡paėmęs valdžią Polocke, per leido ją savo sūnui Ginvilai.
PDF 237
Mingaila, ¡paėmęs valdžią Polocke, perleido ją savo sūnui Ginvilai. Pats jis baigė savo gyvenimo dienas 1192 metais Naugarduke (Trakų)2.
Mingaila Teodoro Narbuto pateiktame dokumente įvardijamas Ašmenos seniūnu ir vienu iš Lietuvos bei Rusios žemių kilmingųjų bei paveldėtojų, kurie teigė visa tai išdėstę laisva valia.
PDF 557
Ir mes, Vladimiras, minėto valdovo kunigaikščio Aleksandro dėdė; Žygimantas, to paties minėto valdovo Aleksandro brolis; Jurgis iš Pinsko; Mykolas iš Zaslavlio; Aleksandras iš Starodubo; Jonas iš Alšėnų; Jonas iš Drucko; Jomantas iš Klecko; Mingaila, Ašmenos seniūnas; Manvydas, Vilniaus seniūnas; Barkus iš Uiso; Vasilijus, Boreikos sūnus; Čupurna, anksčiau m inėto valdovo kunigaikščio Aleksandro rūmų maršalka; Krėvos vietininkas Goštautas; Kymantas Ginvila, Trakųvietininkas;Sungailą Kauno vietininkas; Valim antas, Pluškio sūnus; Vigaila, U km ergės vietininkas; Astikas, Užpalių vietininkas; Kareiva, Medininkų vietininkas; Buivydas, Kernavės vietininkas; Girdė, Saumanto sūnus; Gotaras, Tautegindžio sūnus; Gintautas, Vilgaujo sūnus minėtų Lietuvos ir Rusios žemių kilmingieji bei paveldėtojai, išdėstėme visa tai laisva valia, atmesdami bet kokią suktybę ir klastą.
Mingaila įsakė sudaužyti rastą Veneros statulėlę ir iš jos nucinkuoti prikaistuvus bei puodus.
PDF 134
„Reikėtų priminti ir tai, - rašoma jo laiške, - jog amžiną atilsį kunigas Pranckevičius, buvęs Kauno klebonas (klebonavęs maždaug prieš amžiną atilsį kunigą Pucilovskį) savo dienoraštyje (jis ir šiandien yra klebonijoje) taip aprašo šį įvykį: „Aš, norėdamas savo bute, klebonijoje, pasidaryti sandėliuką, prieš išvykdamas į Kleboniškes, įsakiau nurodytoje vietoje, sienoje, iškirsti angą ir ją sutvirtinti. Ten dirbęs žmogus, išmušęs keletą sluoksnių plytų, aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę, kurią nunešė kunigui vikanu Mingailai. Kunigas vikaras, skrupulas, nelaukdamas mano sugrįžimo, įsakė tą antiką sudaužyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus.