Mikalojus Radvila Juodasis nuo 1541 m. nuomojo Filipovo namą iš kapitulos ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 314
O Jurgio brolis, kunigaikštis Mi kalojus Kristupas, Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipo- vo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Fi- lipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erd vesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo.
Mikalojus Radvila Juodasis buvo Lietuvos didysis kancleris ir maršalka; jo šarvų viršutinė dalis apie 1555 m. pagaminta Niurnberge.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 88-89
Žygimanto Augusto\nparadiniai šarvai, pa-\n\ngaminti Niunberge meistro\nKunzo Lochnerio, XVI a.\n6 dešimtmetyje\n\n## Puslapis 89\n\nViršutinė Lietuvos didžiojo kanclerio ir\nmaršalkos Mikalojaus Radvilos Juodojo\nšarvų dalis, pagaminta Niurnberge, meis-\ntro Kunzo Lochnerio, apie 1555 m.\n\nŽygimanto Augusto pistoletas su\nratukine spyna (Puffer) su Lenkijos\nereliu ir raide S (Sigismundus)\nVokietija, XVI a.
Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis stipriai palaikė Vilniuje įsišaknijusį Martyno Liuterio ir Cvinglio mokslą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 299-300
Nors Viklifo sekėjas buvo ekskomuni kuotas ir priverstas palikti miestą, bet Martyno Liuterio ir Cvinglio mokslas, kur kas giliau įsišaknijęs Vilniuje, buvo stipriai palaikomas Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos, vadinamo Juoduoju. Jo dvaras Lukiškėse, prie Vilijos, nuo renkasi į savo sueigas Lukiškėse, Jo Didenybės Vilniaus vaivados Mika lojaus Radvilos rūmuose; nutaria (savo susirinkime 1557 m. spalio 11 d.) įspėti Vilniaus vyskupą, kaip Ga nytoją, kad pakankamai veiktų pa gal savo pareigas, rašytų karaliui, kad būtų išvengta pikto ir kad viso se viešose pamaldose įsakytų mels tis už Bažnyčios vienybę ir po visą dieceziją būtų rengiamos procesijos su litanijomis". 43 Žr. V priedą. 44 Kojalowicz Histor. Lithu., Pars II, Lib. VIII, p. 428. Rostowski Lithu. Hist. Soc. Jesu, Pars I, p. 5. 45 Bohusz Summaryusz Aktów Kapi tuły Wileń, MSS., p. 5 pasakoja, kad „kapitula, gavusi žinių apie kažko kias naujas sektas: Liuterio, Cvinglio ir naujosios krikščionybės, kad jie 283 ## Puslapis 300 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS 1556 metų tapo visų reformos šalininkų prieglobsčiu ir mo kykla.
Mikalojus Radvila Juodasis nuo 1541 metų iš kapitulos nuomojo Filipovo namą ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 314
O Jurgio brolis, kunigaikštis Mi kalojus Kristupas, Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipo- vo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Fi- lipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erd vesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo.
Žygimantas rašte pabrėžė Mikalojaus Radvilos Juodojo ištikimą tarnystę karo ir taikos metu bei nuopelnus Respublikai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 322-323
Testantur id multae bellorum occasio nes contra Tartaros et Mos cbos, in quibus divo Praedecessore Genitore nostro adhuc in vivis agente cum Patruo suo Geor gio ita strenue se gessit, ut fidissimi et amantissimi Patriae Civis, manu consilioque promptissimi Ducis et mi litis no men apud omnes assequeretur; nostra vero etiam aetate, no bis praesentibus et spectantibus tanta virtutis, fortitudinis et — • — 306 ## Puslapis 323 IV KNYGA Vardan Viešpaties Amen. Jei žinios raštais nebūtų per duodamos būsimoms kartoms, žmogiški darbai greitai iš blėstų iš žmonių atminties. Amžinai dalykų atminčiai. Mes, Žygimantas, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lie tuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos bei Mazovijos ir t. t. ku nigaikštis. Ponas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame visiems ir kiekvienam, kam dabar ar ateityje derės žinoti, kad atidžiau žvelgdami į praeitį ir teisingomis proto svarstyklėmis pa sverdami ištikimą tarnystę karo ir taikos metu, kuria švie susis ir prakilnusis ponas Mikalojus Radvila, Olykos ir Ne svyžiaus kunigaikštis, Vilniaus vaivada, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka ir kancleris, Šiaulių, Brastos ir Borisovo seniūnas, mylimiausiam, dieviš kam pirmtakui, mūsų tėvui ir taip pat nemažiau mūsų švie sybei visada stengėsi įtikti, kaip kadaise jo protėviai švie siausiesiems ir brangiausiesiems mūsų pirmtakams buvo didžiai nusipelnę, nes nuolat [jis] mums rodė didelį uolu mą, karštą ištikimybę ir pagarbą, atsidavimą tėvynei, meilę Respublikai, proto apsukrumą, sprendimų drąsą ir svaru mą, patyrė daug sunkumų mūsų siųstuose išbandymuose, teikdamas šlovę ir naudą mums ir Respublikai, pasiekė dau gybę žymių pergalių prieš priešus, gynė nuo jų antpuolių sienas, negailėjo nei savo asmeninių nuolatinių didelių iš laidų, nei pagaliau ir savo gyvybės, kiek tik kartų to reikala vo būtinybė; ir nėra nė vieno, kuris manytų, jog jis (Radvila) nesirūpina Respublikos gerove ir mūsų garbe.
Mikalojui Radvilai Juodajam ir jo teisėtiems Nesvyžiaus kunigaikščių įpėdiniams buvo suteiktos Lietuvos Kunigaikštystės privilegijos, laisvės ir imunitetai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 325
Todėl\nsavo valia, karališkąja valdžia, kunigaikščio pastovia ir am\nžina galia duodame ir suteikiame tam pačiam anksčiau pa\nminėtam šviesiajam ir didingajam ponui Mikalojui Radvi\nlai, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiui, Vilniaus vaivadai,\nmūsų didžiajam maršalkai ir kancleriui, ir visiems po jo bū\nsiantiems Nesvyžiaus kunigaikščiams, teisėtiems jo įpėdi\nniams, pilną teisę, visišką ir tvirtą valdžią ir galią, visas ir\npavienes mūsų Lietuvos Kunigaikštystės privilegijas, lais\nves ir imunitetus bei bet kokias malones ir prerogatyvas,\negzistuojančias toje pačioje Lietuvos Kunigaikštystėje, turė\nti, naudotis, visiems laikams išsaugoti ir išlaikyti; tas [privi\nlegijas], kurios bet kokiu būdu ir bet kada anksčiau švie\nsiausiųjų ir prakilniausiųjų karalių ir didžiųjų kunigaikščių,\nmūsų pirmtakų ponų Vladislovo, Žygimanto, Kazimiero,\nAleksandro ir vėl Žygimanto kadaise buvo duotos, pripa\nžintos ir mūsų ratifikuotos, patvirtintos ir taip pat mūsų ka\nraliaus ir kunigaikščio pasižadėjimu ir autoritetu atnaujin\ntos ir atgaivintos.
Mikalojus Radvila Juodasis 1553 m. Brastoje įkūrė spaustuvę.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 58
Lietuvoje (Brastoje) dar vieną spaustuvę 1553 m. įkūrė Mikalojus Ra- dvila Juodasis. Tai reformacijos nulemtas įvykis. Po dešimtmečio čia pa- sirodė įspūdingas leidybos kūrinys – „Brastos Biblija“. Vėliau Radvila Juo- dasis įkūrė spaustuvę ir Nesvyžiuje (1562), o 1569 m. su Radvilomis ėmė konkuruoti ir Chodkevičiai: jie įsteigė spaustuvę Zabluduve ir priglobė pirmąjį Maskvos spaustuvininką Ivaną Fiodorovą, nulėmusį stačiatikišką jos pobūdį.
Mikalojus Radvila Juodasis buvo Lietuvos didysis kancleris ir maršalka.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 88-89
Žygimanto Augusto\nparadiniai šarvai, pa-\n\ngaminti Niunberge meistro\nKunzo Lochnerio, XVI a.\n6 dešimtmetyje\n\n## Puslapis 89\n\nViršutinė Lietuvos didžiojo kanclerio ir\nmaršalkos Mikalojaus Radvilos Juodojo\nšarvų dalis, pagaminta Niurnberge, meis-\ntro Kunzo Lochnerio, apie 1555 m.\n\nŽygimanto Augusto pistoletas su\nratukine spyna (Puffer) su Lenkijos\nereliu ir raide S (Sigismundus)\nVokietija, XVI a.
Radvila Juodasis 1563 m. teigė, kad Bibliją reikia versti į lenkų (o ne į kokią kitą) kalbą dėl to, kad „būtų liaudžiai suprantama“.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 61
Reformacija tapo nauju lenkėjimo postūmiu. Radvila Juodasis \n1563 m. teigė, kad Bibliją reikia versti į lenkų (o ne į kokią kitą) kal-\nbą dėl to, kad „būtų liaudžiai suprantama“.
Mikalojus Radvila Juodasis iš pradžių galingai palaikė disidentų pusėje veikusių priešininkų atremti turėjusį Volaną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 310
Iš pradžių jį galingai palaikė kunigaikštis Mikalojus Rad\nvila Juodasis, bet po to, kai jo sūnus Mikalojus Kristupas,\nvadinamas Našlaitėliu, sugrįžęs į katalikų tikėjimą, refor\nmuotą bažnyčią, buvusią savo namuose, uždarė, o savo\nspaustuvę, seniau skelbusią vien disidentų raštus64, 1576\nmetais atidavė jėzuitams, svarstyklių lėkštė persisvėrė į jė\nzuitų pusę. Uolus, bet ir sumanus, šis ordinas nesiliovė sa\nvo disputais ir raštais spaudęs savo priešininkus, nekan\ntraudamas trokštamos pergalės, ėmėsi smarkių priemonių,\nbet jos, valdant išmintingam ir narsiam Steponui, negalėjo\njo atvesti į užsibrėžtą tikslą.
Mikalojui Radvilai Juodajam ir jo teisėtiems Nesvyžiaus įpėdiniams buvo suteiktos Lietuvos Kunigaikštystės privilegijos, laisvės ir imunitetai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 325
Todėl\nsavo valia, karališkąja valdžia, kunigaikščio pastovia ir am\nžina galia duodame ir suteikiame tam pačiam anksčiau pa\nminėtam šviesiajam ir didingajam ponui Mikalojui Radvi\nlai, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiui, Vilniaus vaivadai,\nmūsų didžiajam maršalkai ir kancleriui, ir visiems po jo bū\nsiantiems Nesvyžiaus kunigaikščiams, teisėtiems jo įpėdi\nniams, pilną teisę, visišką ir tvirtą valdžią ir galią, visas ir\npavienes mūsų Lietuvos Kunigaikštystės privilegijas, lais\nves ir imunitetus bei bet kokias malones ir prerogatyvas,\negzistuojančias toje pačioje Lietuvos Kunigaikštystėje, turė\nti, naudotis, visiems laikams išsaugoti ir išlaikyti; tas [privi\nlegijas], kurios bet kokiu būdu ir bet kada anksčiau švie\nsiausiųjų ir prakilniausiųjų karalių ir didžiųjų kunigaikščių,\nmūsų pirmtakų ponų Vladislovo, Žygimanto, Kazimiero,\nAleksandro ir vėl Žygimanto kadaise buvo duotos, pripa\nžintos ir mūsų ratifikuotos, patvirtintos ir taip pat mūsų ka\nraliaus ir kunigaikščio pasižadėjimu ir autoritetu atnaujin\ntos ir atgaivintos.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Lenkų kalbos vaidmenį Lietuvos kultūroje simboliškai nusakė vienas iš Radvilų savo laiške (rašytame 1615 m.): „Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks man mirti, tačiau turime vartoti mūsų tėvynėje lenkų kalbą.“ 1563 m. Mikalojus Radvila Juodasis garsiąją „Brastos Bibliją“ išleidžia lenkų kalba (anksčiau negu Lenkijoje), nes, kaip nuosekliam reformatui, jam rūpi, kad ją suprastų liaudis.
Šaltinis: 02-kiaupiene-mes-lietuva-ldk-bajorija
1553 m. pradžioje S. Herberšteinas laiške M. Radvilai Juodajam gyrė karaliaus Ferdinando šeimą, pabrėždamas jo vaikų dorybes, jų linksmą būdą ir grožį. Šį kartą Vienos diplomatui pavyko sudominti artimą karaliui asmenį. M. Radvila Juodasis tapo trečiųjų Žygimanto Augusto vedybų diplo- matiniu pasiuntiniu ir kovo mėnesį Grace jau vedė derybas su Ferdinandu I dėl jo dukters santuokos su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Šaltinis: 02-kiaupiene-mes-lietuva-ldk-bajorija
Pakeliaukime su kai kuriais iš jų po XVI a. antrosios pusės Europą. 1563 m. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis išsiuntė mokytis į užsienį 14-os metų sulaukusį pirmagimį sūnų Mikalojų Kristupą Našlaitėlį.