Po J. Stalino mirties „atšilimo“ laikotarpiu oficialiai išspausdinta M. K. Čiurlionio kūrybos albumų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 220
Po J. Stalino mirties, „atšilimo“ laikotarpiu, kultūriniame gyvenime pradėta oficialiai nuolaidžiau vertinti tautinį kultūrinį palikimą: reabilituotas karo pabaigoje į Vakarus pasitraukęs lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė-Mickevičius, išspausdinta jo, Jurgio Baltrušaičio, Balio Sruogos, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt. kūrinių, M. K. Čiurlionio kūrybos, tautodailės albumų (tokių leidinių įvaduose kūrėjo biografijos ir kūrybos apžvalga būdavo pristatoma laikantis marksistinių nuostatų).
Čiurlionio muziejaus senojo meno ekspozicija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 221
Jonų – Mokslo, Visų Šventųjų – Liaudies meno, Kauno Įgulos bažnyčioje – Skulptūros ir vitražo muziejai, Pažaislio vienuolyne – M. K. Čiurlionio muziejaus senojo meno ekspozicija.
M. K. Čiurlionis įvardijamas kaip didžiausias Lietuvos menininkas, dailininkas ir kompozitorius.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 19
Jos ištakose – ir didžiausias Lietuvos menininkas, dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis, ir tautos Atgimimo dainius poetas Maironis, tautos patriarchas J. Basanavičius.
Vorobjovas M. K. Čiurlionį siejo su Vilniaus pamėgimu ir jo paveiksluose kylančiais legendiškais daugiabokščiais miestais.
Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)
PDF 13
Vilnius visada išlaikys savo amžinąjį charakterį — tikro miesto ir tikros sostinės, pergyvenusios didelį istorinį kelią ir amžių tysoje įgijusios neišdildomą dvasinio kilnumo antspaudą. Apie to miesto dvasingumą mums kalba bet kuri daugiabokščio Vilniaus panoramą; bokštų ir varpinių lieknas miškas iškyla viršum jo tarytum koks regimas simbolis, tarytum koks sursum corda; jie liudija mums, jog prieš mus — ne prislėgtas prie žemės didmiestis, paskendęs kasdieninių reikalų triukšme, o maldų ir relikvijų, sapnų, stebuklų ir tikėjimo vizijų šventovė. Šie puošnūs lengvučiai bokštai, teikią Vilniui truputį pasakišką išvaizdą (ne veltui mūsų sostinę taip buvo pamilęs M. K. Čiurlionis, kurio paveiksluose taip pat stiepiasi į dangų legendariški daugiabokščiai miestai),— kalba mums ne apie rūsčią, fanatišką religiją, o apie tyliai sukauptą dvasios liepsną; apie gyventojus, kurie šlovino vienatį ją Dievą įvairiomis kalbomis ir įvairių tikybų pavidalais.