Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
23 teiginiai21 įrašas12 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 23 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–23 iš 23 teiginių
Liubartas buvo vienas iš Gedimino sūnų, kurie, gavę dalis stačiatikių srityse, priėmė jų tikėjimą.
PDF 236
Keli Gedimino sūnūs (Narimantas, Karijotas ir Liubartas tikrai), gaudami savo dalis stačiatikių srityse, priėmė jų tikėjimą.
Remdamasis giminystės ir paveldėjimo teisėmis, Liubartas įsitvirtino Volinijoje ir beveik iki mirties 1385 m. kovojo su Lenkija dėl kitos palikimo dalies.
PDF 247
Remdamasis stipriomis giminystės — paveldėjimo teisėmis, Liubartas tačiau įsitvirtino Volinijoje, beveik iki pat savo mirties (1385) su Lenkija kovodamas ir dėl kitos palikimo dalies.
Liubartas vedė paskutinio Volynijos kunigaikščio vienturtę dukterį.
PDF 294
1340 met. pasimirus Haličo Boleslovui Jurgiui Traidenaičiui, dėl Haličo ir Volynijos susivaržė Boleslovo giminaitis Kazimieras did. ir Gedimino sūnus Liubartas, kuris su išmirusią Pomanaičiu gimine buvo susigiminiavęs vesdamas paskutinio Volynijos kunigaikščio vienturtę dukterį
1340 m., mirus Haličo Boleslovui Jurgiui Traidenaičiui, dėl Haličo ir Volynijos varžėsi Gedimino sūnus Liubartas ir Kazimieras Didysis.
PDF 294
1340 met. pasimirus Haličo Boleslovui Jurgiui Traidenaičiui, dėl Haličo ir Volynijos susivaržė Boleslovo giminaitis Kazimieras did. ir Gedimino sūnus Liubartas, kuris su išmirusią Pomanaičiu gimine buvo susigiminiavęs vesdamas paskutinio Volynijos kunigaikščio vienturtę dukterį
Liubartas vedė vienturtę Volynijos kunigaikščio įpėdinę.
PDF 17
Taip pat kaip Algirdui dar „gerą partiją“ jis surado Liubartui, kuris vedė vienturtę Volynijos kunigaikščio įpėdinę.
Liubartas per kovas su lenkais atlaikė Voluinę.
PDF 104
Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė.
Prieš Gedimino mirtį Liubartas buvo vedęs Voluinės kunigaikštytę ir valdė dalį Voluinės.
PDF 94
Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kunigaikštis Boleslovas, kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės.
1340 m. dėl Haličo ir Volynijos varžėsi Gedimino sūnus Liubartas ir Boleslovo giminaitis Kazimieras Didysis.
PDF 294
1340 met. pasimirus Haličo Boleslovui Jurgiui Traidenaičiui, dėl Haličo ir Volynijos susivaržė Boleslovo giminaitis Kazimieras did. ir Gedimino sūnus Liubartas, kuris su išmirusią Pomanaičiu gimine buvo susigiminiavęs vesdamas paskutinio Volynijos kunigaikščio vienturtę dukterį
Liubartas ir Pisimantas iš šiaurinės Rusios buvo pakviesti į pagalbą su savo pulkais.
PDF 88
Todėl imanti šviesti viltis, jog tie, kurie paveldėjo tėvų valdas bei nesantaiką, paveldėsią taip pat ir jų lemtį. Pirmiausia jis apžiūrėjo lietuvių karius, po to atsikvietė pagalbon iš šiaurinės Rusios brolių Liubarto ir Pisimanto pulkus. Prikalbino taip pat stoti į karą prieš bendrą priešą rusų kunigaikščius: Kijevo — Sviatoslavą, Drucko — Simeoną, Lucko bei Volynės — Dovydą, Utenį irgi įspėjo apie pavojų, tačiau šis, pats įsivėlęs į karą su Livonijos ordinu, nesuteikė beveik jokios pagalbos.
Liubartas, Pisimantas, Drucko kunigaikštis Michailas ir Lucko valdovas Andrejus žuvo tame pačiame mūšyje.
PDF 90
Sugrįžęs po to į Lietuvą, baigė gyvenimą. Algimantas irgi neilgai viešpatavo, nors ir ramiau nei Treniota. Dingstį kitam karui su rusais jis buvo davęs dar tada, kai ginklu aptramdė Dovydo, Lucko kunigaikščio, sukeltą ginčą dėl Poleksijos sienų; netrukus baigęs savo dienas, jis kartu su valdžia perdavė Rimgaudui rūpesčius dėl gresiančio karo.
Algirdo brolis Liubartas valdė Lvovą Rusioje.
PDF 229
Tad šis, norėdamas apginti savo teises į Rusią, nutarė, jog pirmiausia būtina kariauti su lietuviais. Mat Rusią valdė Algirdo broliai: Liubartas — Lvovą, Kęstutis — dideles žemes kitur Rusioje, o Jurgis Narimantaitis, jų brolėnas,— Kremenecą. Vis dėlto lenkai turėjo vengti karo su lietuviais, antraip galėjo palūžti iš karto susidūrę su daugybe kliūčių ir karo sunkenybių.
Kazimieras išvijo Algirdo brolį Liubartą iš Volynės, kai lietuviai buvo įsitraukę į karą su kryžiuočiais.
PDF 248
Kęstutis mėgino sutrukdyti, tačiau, du K a zim ie ra s, L e n k ijo s kartus saugos karių atremk a ra liu s, a tim a iš Jietas, galop išsižadėjo šio sutu v ių R u sią manymo. Tais pačiais metais Kazimieras, Lenkijos karalius, pasinaudojęs proga, jog lietuviai įsitraukė į karą su kryžiuočiais, atėmė iš jų rusų valdas išvijęs iš Volynės Algirdo brolį Liubartą. Mat, nors visą Belzo kunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podolės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė Volynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga, kad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos karalius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti vietininkai.
Liubartas be kovos atgavo iš jo neseniai atimtą tėvoniją, sustiprino senąją pilį ir paliepė sugriauti naująją.
PDF 252
Į tą pusę dabar L ie tu v ių ka ra s Ruir patraukė visos jėgos. Tuo š io je p rie š len k u s metu Aleksandras buvo išvykęs į Krokuvą, kur derėjosi su lenkais; iškeliavusį valdovą Vladimire pavadavo lenkų riteris Petras Turskis; pilis turėjo pakankamai maisto ir galėjo atlaikyti ilgesnę apsuptį, tačiau pilies viršininkas visai prarado narsą, kai pasirodė ginkluoti būriai; jis iš niekur nesitikėjo paramos, todėl, išsiderėjęs, kad šie paliktų jo žmones gyvus ir neliestų turtų, bemat pasidavė, šitaip išvengdamas kamuojančios apgulos. Liubartas be kovos ir be didesnių pastangų atgavo neseniai iš jo atimtą tėvoniją, senoje medinėje pilyje įrengė visokių gynybinių įtvirtinimų ir įkurdino stiprią įgulą, o naują, Kazimiero įsakymu dvejus metus statytą iš degtų plytų ir pareikalavusią didelių išlaidų, paliepė iš pamatų sugriauti.
Liubartas, Algirdo brolis, Kojelavičiaus aprašyme valdė Lvovą Rusioje.
PDF 229
Tad šis, norėdamas apginti savo teises į Rusią, nutarė, jog pirmiausia būtina kariauti su lietuviais. Mat Rusią valdė Algirdo broliai: Liubartas — Lvovą, Kęstutis — dideles žemes kitur Rusioje, o Jurgis Narimantaitis, jų brolėnas,— Kremenecą. Vis dėlto lenkai turėjo vengti karo su lietuviais, antraip galėjo palūžti iš karto susidūrę su daugybe kliūčių ir karo sunkenybių.
Liubartas be kovos atgavo iš jo atimtą tėvoniją, sutvirtino senąją medinę pilį ir liepė iš pamatų sugriauti naują plytinę pilį.
PDF 252
Į tą pusę dabar L ie tu v ių ka ra s Ruir patraukė visos jėgos. Tuo š io je p rie š len k u s metu Aleksandras buvo išvykęs į Krokuvą, kur derėjosi su lenkais; iškeliavusį valdovą Vladimire pavadavo lenkų riteris Petras Turskis; pilis turėjo pakankamai maisto ir galėjo atlaikyti ilgesnę apsuptį, tačiau pilies viršininkas visai prarado narsą, kai pasirodė ginkluoti būriai; jis iš niekur nesitikėjo paramos, todėl, išsiderėjęs, kad šie paliktų jo žmones gyvus ir neliestų turtų, bemat pasidavė, šitaip išvengdamas kamuojančios apgulos. Liubartas be kovos ir be didesnių pastangų atgavo neseniai iš jo atimtą tėvoniją, senoje medinėje pilyje įrengė visokių gynybinių įtvirtinimų ir įkurdino stiprią įgulą, o naują, Kazimiero įsakymu dvejus metus statytą iš degtų plytų ir pareikalavusią didelių išlaidų, paliepė iš pamatų sugriauti.
Treniota, urėdas Naujapilio (Nowogrodek), tą nujautęs, sukėlė savo brolius Pryšmantą ir Liubartą, urėdus juodųjų gudų, vie nok galybe vienų lietuvių nedrįsdamas su totoriais grumtis, kaipogi Utenis, kaip sakiau, su žemaičiais kariavo kalavijonis Padaugavy ir.
PDF 299
Totoriai, nuveikę gudus, vis geidė ir Lietuvą nukariauti, todėl ir tuo laiku Kurdas chanas, įsigrūdęs į Lietuvą su stipria kariauna, monijo lietuviams nelaimas savo tėvo praėjusių nuokryčių teriedamas ir degindamas. Treniota, urėdas Naujapilio (Nowogrodek), tą nujautęs, sukėlė savo brolius Pryšmantą ir Liubartą, urėdus juodųjų gudų, vienok galybe vienų lietuvių nedrįsdamas su totoriais grumtis, kaipogi Utenis, kaip sakiau, su žemaičiais kariavo kalavijonis Padaugavy ir dvigube laima kruvinas ir maringas mūšas su jais turėjo ir į Kalną traukti negalėjo, todėl patelkė dar Sviatoslavą Kijevo, Simeoną Drucko ir Dovydą Lucko kunigaikščius. Tuo tarpu totorių, rimti būriai siaubė jau Lietuvos kraštuose, grobį griedami ir drevėdami, kuriems vienok taip belėbaujant, Treniota antpuolė staiga patį Kurdą, stovintį abaze laukuose Mozyriaūs ties upe Okniauka.
Taip graudinant toj pusėj lenkus, antroj pusėj Algirdas, susinėręs su totoriais, ištrėmė juos iš Pa daliju, valakus trakuojančius sudraudė ir jiems urėdu, arba gaspadorium, sūnų Liubartą perdėjo, ant galo nusiaubęs visą kraštą tarp Dunojaus ir Dnestro.
PDF 598
Ir įkandin iš tų pačių pilių, kurias buvo lietuviai atėmę, pradėjo sarioti išpuldamies lenkų kraštus. Taip graudinant toj pusėj lenkus, antroj pusėj Algirdas, susinėręs su totoriais, ištrėmė juos iš Padaliju, valakus trakuojančius sudraudė ir jiems urėdu, arba gaspadorium, sūnų Liubartą perdėjo, ant galo nusiaubęs visą kraštą tarp Dunojaus ir Dnestro. Kazimieras, užėmęs Rausvuosius Gudus, žlugsojo lepumuose ir goslyboj lig šio laiko, bet, prabudintas tomis nelaimomis savo ūkės, kėlės, vienok, regėdamas vienas nestengsiąs lietuvių ramdyti, patelkė Liudviką, karalių Vengrų, savo karšinčių, su kuriuo susinėręs, traukė į Volyniją ir teriojo bei degino.
Narbutas aprašo, kad našlys Liubartas po Bušės Vladimiraitės mirties vedė Rostovo kunigaikščio Konstantino dukterį, Simono dukterėčią.
PDF 98
Per tuos santykius įvyko naudingos Lietuvai piršlybos: kunigaikštis Liubartas, našlys po pirmosios žmonos Bušės Vladimiraitės netekties, susituokė su Rostovo kunigaikščio Konstantino dukra, Simono dukterėčia.
Voluinės kunigaikštis Liubartas birželį surengė žygį į Lenkiją, užėmė Haličą, nusiaubė Raudonosios Rusios valsčius ir su grobiu grįžo į Lucką.
PDF 115
Būtent tais pačiais metais Voluinės kunigaikštis Liubartas birželio mėnesi surengė žygį į Lenkiją, priėjo prie Haličo, užėmė miestą, nusiaubė daugelį valsčių Raudonojoje Rusioje ir be kliūčių su grobiais grįžo į Lucką. Rugsėjį puolė iš naujo ir net iki Vyslos prie Zavichosto atsidūrė, kur nemažai nuostolių padarė. Grįždamas atakavo Vladimirą, ir užėmė miestą su apylinkėmis, kurias prijungė prie savo valdų1 2.
Narbutas vaizduoja, kad Voluinės kunigaikštis Liubartas, nesitenkindamas turimomis valdomis, toliau plėšė ir užkariavo Lenkijai priklausiusius Rusios kraštus.
PDF 180
Voluinės kunigaikštis Liubartas, nesitenkindamas valdomis, laiduotomis didžiojo kunigaikščio ginklu ir išprašytu aukštu Lenkijos karaliaus sutikimu, nesiliovė toliau plėšikauti bei užkariauti Rusios kraštų, išlikusių Lenkijos priklausomybėje.
Liubartas įsipareigojo būti didžiojo kunigaikščio vasalu ir palaikyti sąjungą su Lenkijos karaliumi, prireikus su kariauna padėdamas kare prieš kitus svetimšalius, išskyrus Lietuvą.
PDF 181
Kunigaikštis Liubartas įsipareigojo būti didžiojo kunigaikščio priklausomybėje, kaip ano vasalas, ir kartu išlaikyti tokią tvirtą sąjungą su Lenkijos karalium, kad pašauktas privalėjo kiekvieną kartą su savo kariauna eiti pagalbon kare su svetimšaliais priešais, išskyrus Lietuvą.
Kęstučio ir Liubarto vadovaujama Lietuvos kariauna, lydima Jogailos, Vytauto ir Jurgio Narimantaičio, perėjo sieną, užpuolė Sandomirą ir plėšė Tarnovo apylinkes.
PDF 219
Kariauna, sutelkta iš įvairių Lietuvos pusių, Kęstučio ir Liubarto vadovaujama, lydima Jogailos, Vytauto ir Jurgio Narim antaičio, atskirais daliniais perėjo sieną, ir, Liublino žemėje susijungę, užpuolę Sandomirą, plėšė net iki Sano ir Vyslos upių Tarnovo ir Sandomiro apylinkėse
Gedimino sūnus, Vytauto dėdė Liubartas, mirė prieš 1386 m. vasario mėn.
PDF 333
Gedimino sūnus, Vytauto dėdė Liubartas, mirė prieš 1386 m. vasario mėn. ar apie 1384 m.