Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
22 teiginiai20 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 22 teiginiai ir visi 20 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–24 iš 24 rodomų įrašų
Liubartas buvo vienas iš Gedimino sūnų, kurie, gavę dalis stačiatikių srityse, priėmė jų tikėjimą.
PDF 236
Keli Gedimino sūnūs (Narimantas, Karijotas ir Liubartas tikrai), gaudami savo dalis stačiatikių srityse, priėmė jų tikėjimą.
Remdamasis giminystės ir paveldėjimo teisėmis, Liubartas įsitvirtino Volinijoje ir beveik iki mirties 1385 m. kovojo su Lenkija dėl kitos palikimo dalies.
PDF 247
Remdamasis stipriomis giminystės — paveldėjimo teisėmis, Liubartas tačiau įsitvirtino Volinijoje, beveik iki pat savo mirties (1385) su Lenkija kovodamas ir dėl kitos palikimo dalies.
Liubartas vedė paskutinio Volynijos kunigaikščio vienturtę dukterį.
PDF 294
1340 met.\npasimirus Haličo Boleslovui Jurgiui Traidenaičiui, dėl Haličo\nir Volynijos susivaržė Boleslovo giminaitis Kazimieras did. ir\nGedimino sūnus Liubartas, kuris su išmirusią Pomanaičiu gi\nmine buvo susigiminiavęs vesdamas paskutinio Volynijos ku\nnigaikščio vienturtę dukterį
1340 m., mirus Haličo Boleslovui Jurgiui Traidenaičiui, dėl Haličo ir Volynijos varžėsi Gedimino sūnus Liubartas ir Kazimieras Didysis.
PDF 294
1340 met.\npasimirus Haličo Boleslovui Jurgiui Traidenaičiui, dėl Haličo\nir Volynijos susivaržė Boleslovo giminaitis Kazimieras did. ir\nGedimino sūnus Liubartas, kuris su išmirusią Pomanaičiu gi\nmine buvo susigiminiavęs vesdamas paskutinio Volynijos ku\nnigaikščio vienturtę dukterį
Liubartas vedė vienturtę Volynijos kunigaikščio įpėdinę.
PDF 17
Taip\npat kaip Algirdui dar „gerą partiją“ jis surado Liubartui, ku\nris vedė vienturtę Volynijos kunigaikščio įpėdinę.
Liubartas per kovas su lenkais atlaikė Voluinę.
PDF 104
Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė.
Prieš Gedimino mirtį Liubartas buvo vedęs Voluinės kunigaikštytę ir valdė dalį Voluinės.
PDF 94
Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kuni-\ngaikštis Boleslovas, kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo\nvedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės.
1340 m. dėl Haličo ir Volynijos varžėsi Gedimino sūnus Liubartas ir Boleslovo giminaitis Kazimieras Didysis.
PDF 294
1340 met.\npasimirus Haličo Boleslovui Jurgiui Traidenaičiui, dėl Haličo\nir Volynijos susivaržė Boleslovo giminaitis Kazimieras did. ir\nGedimino sūnus Liubartas, kuris su išmirusią Pomanaičiu gi\nmine buvo susigiminiavęs vesdamas paskutinio Volynijos ku\nnigaikščio vienturtę dukterį
Liubartas ir Pisimantas iš šiaurinės Rusios buvo pakviesti į pagalbą su savo pulkais.
PDF 88
Todėl imanti šviesti viltis, jog tie, kurie paveldėjo tėvų valdas bei nesan taiką, paveldėsią taip pat ir jų lemtį. Pirmiausia jis ap žiūrėjo lietuvių karius, po to atsikvietė pagalbon iš šiaurinės Rusios brolių Liubarto ir Pisimanto pulkus. Prikalbino taip pat stoti į karą prieš bendrą priešą rusų kunigaikščius: Kijevo — Sviatoslavą, Drucko — Simeoną, Lucko bei Volynės — Dovydą, Utenį irgi įspėjo apie pavojų, tačiau šis, pats įsivėlęs į karą su Livonijos ordinu, nesuteikė beveik jokios pagalbos.
Liubartas, Pisimantas, Drucko kunigaikštis Michailas ir Lucko valdovas Andrejus žuvo tame pačiame mūšyje.
PDF 90
Sugrįžęs po to į Lietuvą, baigė gyvenimą. Algi mantas irgi neilgai viešpatavo, nors ir ramiau nei Tre niota. Dingstį kitam karui su rusais jis buvo davęs dar tada, kai ginklu aptramdė Dovydo, Lucko kunigaikš čio, sukeltą ginčą dėl Poleksijos sienų; netrukus bai gęs savo dienas, jis kartu su valdžia perdavė Rimgau dui rūpesčius dėl gresiančio karo.
Algirdo brolis Liubartas valdė Lvovą Rusioje.
PDF 229
Tad šis, norėdamas apginti savo teises į Ru\nsią, nutarė, jog pirmiausia būtina kariauti su lietuviais.\nMat Rusią valdė Algirdo broliai: Liubartas — Lvovą,\nKęstutis — dideles žemes kitur Rusioje, o Jurgis Nari-\nmantaitis, jų brolėnas,— Kremenecą. Vis dėlto lenkai\nturėjo vengti karo su lietuviais, antraip galėjo palūžti\niš karto susidūrę su daugybe kliūčių ir karo sunkeny\nbių.
Kazimieras išvijo Algirdo brolį Liubartą iš Volynės, kai lietuviai buvo įsitraukę į karą su kryžiuočiais.
PDF 248
Kęstutis mė gino sutrukdyti, tačiau, du K a zim ie ra s, L e n k ijo s kartus saugos karių atrem- k a ra liu s, a tim a iš Jie- tas, galop išsižadėjo šio su- tu v ių R u sią manymo. Tais pačiais metais Kazimieras, Lenkijos kara lius, pasinaudojęs proga, jog lietuviai įsitraukė į karą su kryžiuočiais, atėmė iš jų rusų valdas išvijęs iš Vo lynės Algirdo brolį Liubartą. Mat, nors visą Belzo kunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podo lės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė Volynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga, kad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos kara lius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti vietininkai.
Liubartas be kovos atgavo iš jo neseniai atimtą tėvoniją, sustiprino senąją pilį ir paliepė sugriauti naująją.
PDF 252
Į tą pusę dabar \nL ie tu v ių \nka ra s \nRu- \nir patraukė visos jėgos. Tuo \nš io je p rie š len k u s \nmetu Aleksandras buvo iš\nvykęs į Krokuvą, kur derė\njosi su lenkais; iškeliavusį valdovą Vladimire pava\ndavo lenkų riteris Petras Turskis; pilis turėjo pakan\nkamai maisto ir galėjo atlaikyti ilgesnę apsuptį, tačiau \npilies viršininkas visai prarado narsą, kai pasirodė \nginkluoti būriai; jis iš niekur nesitikėjo paramos, to\ndėl, išsiderėjęs, kad šie paliktų jo žmones gyvus ir \nneliestų turtų, bemat pasidavė, šitaip išvengdamas ka\nmuojančios apgulos. Liubartas be kovos ir be didesnių \npastangų atgavo neseniai iš jo atimtą tėvoniją, seno\nje medinėje pilyje įrengė visokių gynybinių įtvirtini\nmų ir įkurdino stiprią įgulą, o naują, Kazimiero įsa\nkymu dvejus metus statytą iš degtų plytų ir pareika\nlavusią didelių išlaidų, paliepė iš pamatų sugriauti.
Liubartas, Algirdo brolis, Kojelavičiaus aprašyme valdė Lvovą Rusioje.
PDF 229
Tad šis, norėdamas apginti savo teises į Ru\nsią, nutarė, jog pirmiausia būtina kariauti su lietuviais.\nMat Rusią valdė Algirdo broliai: Liubartas — Lvovą,\nKęstutis — dideles žemes kitur Rusioje, o Jurgis Nari-\nmantaitis, jų brolėnas,— Kremenecą. Vis dėlto lenkai\nturėjo vengti karo su lietuviais, antraip galėjo palūžti\niš karto susidūrę su daugybe kliūčių ir karo sunkeny\nbių.
Liubartas be kovos atgavo iš jo atimtą tėvoniją, sutvirtino senąją medinę pilį ir liepė iš pamatų sugriauti naują plytinę pilį.
PDF 252
Į tą pusę dabar \nL ie tu v ių \nka ra s \nRu- \nir patraukė visos jėgos. Tuo \nš io je p rie š len k u s \nmetu Aleksandras buvo iš\nvykęs į Krokuvą, kur derė\njosi su lenkais; iškeliavusį valdovą Vladimire pava\ndavo lenkų riteris Petras Turskis; pilis turėjo pakan\nkamai maisto ir galėjo atlaikyti ilgesnę apsuptį, tačiau \npilies viršininkas visai prarado narsą, kai pasirodė \nginkluoti būriai; jis iš niekur nesitikėjo paramos, to\ndėl, išsiderėjęs, kad šie paliktų jo žmones gyvus ir \nneliestų turtų, bemat pasidavė, šitaip išvengdamas ka\nmuojančios apgulos. Liubartas be kovos ir be didesnių \npastangų atgavo neseniai iš jo atimtą tėvoniją, seno\nje medinėje pilyje įrengė visokių gynybinių įtvirtini\nmų ir įkurdino stiprią įgulą, o naują, Kazimiero įsa\nkymu dvejus metus statytą iš degtų plytų ir pareika\nlavusią didelių išlaidų, paliepė iš pamatų sugriauti.
Treniota, urėdas Naujapilio (Nowogrodek), tą nujautęs, sukėlė savo brolius Pryšmantą ir Liubartą, urėdus juodųjų gudų, vie nok galybe vienų lietuvių nedrįsdamas su totoriais grumtis, kaipogi Utenis, kaip sakiau, su žemaičiais kariavo kalavijonis Padaugavy ir.
PDF 299
Totoriai, nuveikę gudus, vis geidė ir Lietuvą nukariauti, todėl ir tuo laiku Kurdas chanas, įsi grūdęs į Lietuvą su stipria kariauna, monijo lietu viams nelaimas savo tėvo praėjusių nuokryčių te riedamas ir degindamas. Treniota, urėdas Naujapi- lio (Nowogrodek), tą nujautęs, sukėlė savo brolius Pryšmantą ir Liubartą, urėdus juodųjų gudų, vie nok galybe vienų lietuvių nedrįsdamas su totoriais grumtis, kaipogi Utenis, kaip sakiau, su žemaičiais kariavo kalavijonis Padaugavy ir dvigube laima kruvinas ir maringas mūšas su jais turėjo ir į Kal ną traukti negalėjo, todėl patelkė dar Sviatoslavą Kijevo, Simeoną Drucko ir Dovydą Lucko kuni gaikščius. Tuo tarpu totorių, rimti būriai siaubė jau Lietuvos kraštuose, grobį griedami ir drevėdami, kuriems vienok taip belėbaujant, Treniota antpuolė staiga patį Kurdą, stovintį abaze laukuose Mozy- riaūs ties upe Okniauka.
Taip graudinant toj pusėj lenkus, antroj pusėj Algirdas, susinėręs su totoriais, ištrėmė juos iš Pa daliju, valakus trakuojančius sudraudė ir jiems urėdu, arba gaspadorium, sūnų Liubartą perdėjo, ant galo nusiaubęs visą kraštą tarp Dunojaus ir Dnestro.
PDF 598
Ir įkandin iš tų pačių pilių, kurias buvo lie tuviai atėmę, pradėjo sarioti išpuldamies lenkų kraštus. Taip graudinant toj pusėj lenkus, antroj pusėj Algirdas, susinėręs su totoriais, ištrėmė juos iš Pa daliju, valakus trakuojančius sudraudė ir jiems urėdu, arba gaspadorium, sūnų Liubartą perdėjo, ant galo nusiaubęs visą kraštą tarp Dunojaus ir Dnestro. Kazimieras, užėmęs Rausvuosius Gudus, žlugsojo lepumuose ir goslyboj lig šio laiko, bet, prabudin tas tomis nelaimomis savo ūkės, kėlės, vienok, re gėdamas vienas nestengsiąs lietuvių ramdyti, pa telkė Liudviką, karalių Vengrų, savo karšinčių, su kuriuo susinėręs, traukė į Volyniją ir teriojo bei degino.
Narbutas aprašo, kad našlys Liubartas po Bušės Vladimiraitės mirties vedė Rostovo kunigaikščio Konstantino dukterį, Simono dukterėčią.
PDF 98
Per tuos santy kius įvyko naudingos Lietuvai piršlybos: kunigaikštis Liubartas, našlys po pirmosios žmonos Bušės Vladimiraitės netekties, susi tuokė su Rostovo kunigaikščio Konstantino dukra, Simono duk terėčia.
Voluinės kunigaikštis Liubartas birželį surengė žygį į Lenkiją, užėmė Haličą, nusiaubė Raudonosios Rusios valsčius ir su grobiu grįžo į Lucką.
PDF 115
Būtent tais pačiais metais Volui- nės kunigaikštis Liubartas birželio mėnesi surengė žygį į Lenkiją, priėjo prie Haličo, užėmė miestą, nusiaubė daugelį valsčių Rau donojoje Rusioje ir be kliūčių su grobiais grįžo į Lucką. Rugsėjį puolė iš naujo ir net iki Vyslos prie Zavichosto atsidūrė, kur ne mažai nuostolių padarė. Grįždamas atakavo Vladimirą, ir užėmė miestą su apylinkėmis, kurias prijungė prie savo valdų1 2.
Narbutas vaizduoja, kad Voluinės kunigaikštis Liubartas, nesitenkindamas turimomis valdomis, toliau plėšė ir užkariavo Lenkijai priklausiusius Rusios kraštus.
PDF 180
Voluinės kunigaikštis Liubartas, nesitenkindamas valdomis, laiduotomis didžiojo kunigaikščio ginklu ir išprašytu aukštu Len kijos karaliaus sutikimu, nesiliovė toliau plėšikauti bei užkariauti Rusios kraštų, išlikusių Lenkijos priklausomybėje.
Liubartas įsipareigojo būti didžiojo kunigaikščio vasalu ir palaikyti sąjungą su Lenkijos karaliumi, prireikus su kariauna padėdamas kare prieš kitus svetimšalius, išskyrus Lietuvą.
PDF 181
Kunigaikštis Liubartas įsipa reigojo būti didžiojo kunigaikščio priklausomybėje, kaip ano va salas, ir kartu išlaikyti tokią tvirtą sąjungą su Lenkijos karalium, kad pašauktas privalėjo kiekvieną kartą su savo kariauna eiti pa galbon kare su svetimšaliais priešais, išskyrus Lietuvą.
Kęstučio ir Liubarto vadovaujama Lietuvos kariauna, lydima Jogailos, Vytauto ir Jurgio Narimantaičio, perėjo sieną, užpuolė Sandomirą ir plėšė Tarnovo apylinkes.
PDF 219
Kariauna, sutelkta iš įvairių Lietuvos pusių, Kęstučio ir Liubarto vadovaujama, lydima Jogailos, Vytauto ir Jurgio Narim antaičio, atskirais daliniais perėjo sieną, ir, Liublino žemėje susijungę, užpuolę Sando- mirą, plėšė net iki Sano ir Vyslos upių Tarnovo ir Sandomiro apylinkėse
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
O pats Lietuvos valdovas nebuvo joks krikščionybės priešas. Jo paties dvare sukinėjosi ir turėjo įtakos pranciškonai, kurie tvarkė kanceliariją. Keli Gedimino sūnūs (Na rimantas, Karijotas ir Liubartas tikrai), gaudami savo dalis sta čiatikių srityse, priėmė jų tikėjimą.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Kai Boleslovas-Jurgis 1340 m. buvo bajorų nunuodytas, Kazimieras taikstėsi užimti Haličą-Voliniją. Lenkams rūpėjo, be kitko, per Raudonąją Rusią ir Padoliją artėti link Juodosios Juros. Remdamasis stipriomis giminystės — paveldėjimo teisėmis, Liu bartas tačiau įsitvirtino Volinijoje, beveik iki pat savo mirties (1385) su Lenkija kovodamas ir dėl kitos palikimo dalies.