Živinbudas pasiuntė savo sūnų Kukovaitį su rinktine lietuvių ir žemaičių kariauna padėti Skirmantui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 83
Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuš tas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pin ską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, pa- L ie tu v ia i iš rusų a ti- siuntė atgal Zivinbudui Kū ma P in ską kovaitį ir jo karius apdova nojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nyk te nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog prie šas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai at sigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gy venimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.
Narbutas Kukovaitį vadino sudvejintu lietuvių kunigaikščiu, Živinbudo II sūnumi, valdžiusiu Užnerio Lietuvoje ir mirusiu 1221 metais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 222
Apie tai dar bus mūsų is\ntorijos tęsinyje.\n221\n\n## Puslapis 221\n\nKukovaitis (Kukowojtis)\nSudvejintas lietuvių kunigaikštis, Živinbudo II sūnus, vieš\npatavo visoje Užnerio Lietuvoje, mirė 1221 metais, buvo pa\nlaidotas kalne netoli Deltuvos. Jo, kaip dievo, garbinimą tenai\nįvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kukovaitis Pajautos atminimui pastatė jos išvaizdos stabą prie Žaslių ežero.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 48
Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pa jautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vie loje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.
Kojelavičius vaizduoja Kukovaitį prieš mirtį perdavus valdžią sūnui, kai jį atgaivino žinia apie priešo įveikimą ir sūnaus pergalę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 83
Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuš tas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pin ską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, pa- L ie tu v ia i iš rusų a ti- siuntė atgal Zivinbudui Kū ma P in ską kovaitį ir jo karius apdova nojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nyk te nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog prie šas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai at sigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gy venimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kukovaitis, mylėdamas motiną Pajautą, pastatė jos vardo stabą prie Žaslių ežero.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 48
Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pa jautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vie loje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.
Kukovaitis yra ant gana aukšto kalno, matomas toli iš jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwies- \ntas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažy\nmėti ten visuomet stovi medinis kryžius. Jis yra ant gana aukš\nto kalno, matomas toli iš jūros.\nLietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patiks\nlina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Prauri- \nmės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidi\nlučių.
Narbutas rašo, kad Kukovaitis su savo daliniu pasiekė Voluinės Vladimiro apylinkes ir Mozyrių.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 224
Kukovaitis su savo daliniu persikėlė per Nemuną jo ¡aukš\ntupyje, valsčiuose prie Rusios Naugarduko* sukėlę sam\nbrūzdį, grįžo pasukdami Lucko link, kur apiplėšė jo tvir\ntoves, pasiekė Voluinės Vladimiro1 apylinkes ■— visur ne\ngailėdami nei cerkvių, nei vienuolynų, viską griaudami \nir naikindami, kol atsidūrė prie Mozyriaus.
Šio žygio vadais buvo Lietuvos Užnerio kunigaikš tis Kukovaitis3 5 ir narsusis kunigaikštis Mantvila, turėjęs valdą Aukštaitijoje.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 224
Šio žygio vadais buvo Lietuvos Užnerio kunigaikš\ntis Kukovaitis3 * 5 ir narsusis kunigaikštis Mantvila, turėjęs \nvaldą Aukštaitijoje. Kariauna suko pietinės Rusios link.
Kukovaitis Mingailos ir Skirmanto sostinėje buvo iškilmingai pagerbtas suruoš tomis vaišėmis ir apdovanotas.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 229
Lietuvių kunigaikščiai su nemažu grobiu grįžo į gimtąsias žemes. Kukovaitis Mingailos ir Skirmanto sostinėje buvo iškilmingai pagerbtas suruoš tomis vaišėmis ir apdovanotas. Iš čia laimėtus trofėjus ir džiugias žinias jis perdavė savo tėvui į Deltuvą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lyginant lietuvių mitologiją su senąja graikų ir romėnų mitologija, be pritempimo ir be kokio nors išankstinio įsitiki nimo savaime krito į akis panašumai ir beveik tapatumai. Greta to, vertindami pastangas mitologų, norinčių įtvirtinti priešin gą nuomonę, kaip antai S tenderio1, atkakliai ieškojusio duo menų tokiai nuomonei pagrįsti, radome vien tik tuščius spė liojimus, etimologinę painiavą ir kažkokį užsispyrimą ginant savo įsivaizdavimą. Dabar šioje antrojoje knygoje užsibrėžė me tikslą smulkiai išnarstyti visą mitologiją, paaiškinti tai, ką pasakėme pirmojoje, ir, pateikdami duomenis, nušviečiančius lietuvių tautos senovę, dar uoliau ieškoti tiesos su tokiu pačiu bešališkumu.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Skirmantas nusiuntė savo pasiuntinius pas 2ivinbudą, Lietuvos didįjį kunigaikštį, prašydamas, kad suteiktų jam pagalbą prieš rusus. 4 Lietuvos metraštis 49 ## Puslapis 47 Zivinbudas, Lietuvos ir Žemaičių didysis kunigaikš tis, nusiuntė jam pagalbon savo vyresnįjį sūnų Kuko- vaitį4 su visomis savo Lietuvos bei 2emaičių pajėgo mis. Ir leidosi didysis kunigaikštis Skirmantas su Ku- kovaičiu ir su visomis pajėgomis į žygį prieš Mstislavą, Lucko ir Pinsko kunigaikštį.