Živinbudas pasiuntė savo sūnų Kukovaitį su rinktine lietuvių ir žemaičių kariauna padėti Skirmantui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 83
Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuštas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pinską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, paL ie tu v ia i iš rusų a tisiuntė atgal Zivinbudui Kūma P in ską kovaitį ir jo karius apdovanojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nykte nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog priešas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai atsigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gyvenimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.
Narbutas Kukovaitį vadino sudvejintu lietuvių kunigaikščiu, Živinbudo II sūnumi, valdžiusiu Užnerio Lietuvoje ir mirusiu 1221 metais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 222
Apie tai dar bus mūsų istorijos tęsinyje. 221 ## Puslapis 221 Kukovaitis (Kukowojtis) Sudvejintas lietuvių kunigaikštis, Živinbudo II sūnus, viešpatavo visoje Užnerio Lietuvoje, mirė 1221 metais, buvo palaidotas kalne netoli Deltuvos. Jo, kaip dievo, garbinimą tenai įvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kukovaitis Pajautos atminimui pastatė jos išvaizdos stabą prie Žaslių ežero.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 48
Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vieloje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.
Kojelavičius vaizduoja Kukovaitį prieš mirtį perdavus valdžią sūnui, kai jį atgaivino žinia apie priešo įveikimą ir sūnaus pergalę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 83
Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuštas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pinską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, paL ie tu v ia i iš rusų a tisiuntė atgal Zivinbudui Kūma P in ską kovaitį ir jo karius apdovanojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nykte nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog priešas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai atsigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gyvenimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kukovaitis, mylėdamas motiną Pajautą, pastatė jos vardo stabą prie Žaslių ežero.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 48
Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vieloje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.
Narbutas rašo, kad Kukovaitis su savo daliniu pasiekė Voluinės Vladimiro apylinkes ir Mozyrių.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 224
Kukovaitis su savo daliniu persikėlė per Nemuną jo ¡aukštupyje, valsčiuose prie Rusios Naugarduko* sukėlę sambrūzdį, grįžo pasukdami Lucko link, kur apiplėšė jo tvirtoves, pasiekė Voluinės Vladimiro1 apylinkes ■— visur negailėdami nei cerkvių, nei vienuolynų, viską griaudami ir naikindami, kol atsidūrė prie Mozyriaus.
Šio žygio vadais buvo Lietuvos Užnerio kunigaikš tis Kukovaitis3 5 ir narsusis kunigaikštis Mantvila, turėjęs valdą Aukštaitijoje.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 224
Šio žygio vadais buvo Lietuvos Užnerio kunigaikštis Kukovaitis3 * 5 ir narsusis kunigaikštis Mantvila, turėjęs valdą Aukštaitijoje. Kariauna suko pietinės Rusios link.
Kukovaitis Mingailos ir Skirmanto sostinėje buvo iškilmingai pagerbtas suruoš tomis vaišėmis ir apdovanotas.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 229
Lietuvių kunigaikščiai su nemažu grobiu grįžo į gimtąsias žemes. Kukovaitis Mingailos ir Skirmanto sostinėje buvo iškilmingai pagerbtas suruoštomis vaišėmis ir apdovanotas. Iš čia laimėtus trofėjus ir džiugias žinias jis perdavė savo tėvui į Deltuvą.
O paskui mirė didysis Lietuvos ir Žemaičių kuni gaikštis Kukovaitis, buvęs labai teisingas ir malonin gas savo valdiniams.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 48
O paskui mirė didysis Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštis Kukovaitis, buvęs labai teisingas ir maloningas savo valdiniams.
Narbutas pasakojo, kad kunigaikštis Kukovaitis prie Žaslių ežero pastatė stabą motinai, po mirties pripažintai deive.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.