Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
vyskupas, XIII a.
25 teiginiai28 įrašai1 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 25 teiginiai ir visi 28 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–29 iš 29 rodomų įrašų
Kristijonas pakrikštijo prie Vyslos gyvenusius prūsus ir 1215 m. į Romą nusivežė krikštyti du prūsų kunigaikščius.
PDF 57
Kristijonui pasi-\nsekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus, ir 1215\nm. jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius.
Prūsijos vyskupas Kristijonas patarė kunigaikščiui Konradui burti Kristaus karių brolius savo žemei ginti.
PDF 44
4. Apie Kristaus karių ordino brolius Kai šis kunigaikštis, matydamas savo žemę taip negailestingai varginamą, pagaliau suprato, kad ji pati viena neįstengs apsiginti, jis, Prūsijos žemės vyskupo Kristijono ir kai kurių savo didikų patariamas, savo žemei ginti ėmė burti brolius, kurie vadinosi Kristaus kariais166 ir vilkėjo baltą apsiaustą su raudonu kalaviju bei žvaigžde; jie tuo metu jau buvo įsikūrę Livonijoje ir palenkę daugelį netikėlių žemių Kristaus tikėjimui; minėtasis vyskupas priskyrė šiam ordinui vieną žymų vyrą, vardu Brunonas, o drauge su juo keturiolika kitų vyrų. Šitaip viską patvarkius, kunigaikštis pastatydino167 šiems 165 Dusburgietis čia nepateikia Hohenlohės pranešime (jo autorius galėjo remtis įvykių liudytojais) minimų prūsų pasiuntinių vardų: Petraten.
Nuo 1216 m. Kristijonas, gavęs „Prūsų vyskupo“ titulą, kaip cistersų vienuolis taikiu būdu bandė krikštyti prūsus.
PDF 173
Ten nuo 1216 metų, gavęs «Prūsų\nvyskupo» titulą ir Romos palaikomas, veikė cistersų vienuolis Kris\ntijonas^73. Jis paskutinis taikiu būdu bandė krikštyti prūsus.
Livonijos ordino brolis kunigas Kristijonas buvo Mindaugo pagalbininkas ir informavo jį apie Katalikų bažnyčios organizaciją.
PDF 30
lį kunigą Kristijoną, iš kurio gavo informaciją apie Katalikų bažnyčios
1230 m. Mozūrų kunigaikštis Konradas ir prūsų vyskupas Kristijonas pasikvietė Kryžiuočių ordiną gintis nuo prūsų puolimų.
PDF 15
Bet įsigalėjęs Ordinas virto paprasta militarine valstybe. 1230 met. Mozūrų kunigaikštis Konradas ir pirmasis prū sų vyskupas misionorius Kristijonas, negalėdami apsiginti nuo prūsų puolimų, atsikviečia pagalbon darbo nebeturintį vokie čių „Mergelės Marijos” Ordiną, kuris dėl ant apsiaustų nešio jamų kryžių paprastai vadinamas kryžiuočių Ordinu.
Mindaugo diecezijos vyskupas Kristijonas 1259 m. galutinai pasitraukė į Vokietiją, o jo įpėdiniai į lietuvių žemę nebegrįžo.
PDF 34
Pirmiausia reikia išaiškinti, kodėl taip ne\npatvari buvo mindauginė vyskupija, kurioje nebuvo spėta suorga\nnizuoti parapijų. « Lietuvos diecezijai » buvo lemta greitai žlugti,\nypač, kai jos vyskupas Kristijonas jau 1259 m. turėjo galutinai\npasitraukti Vokietijon^7 , iš kurios ir jo įpėdiniai kojos lietuvių žemėn\nnebeįkėlė.
Prūsijos vyskupas Kristijonas buvo cistersų vienuolis, raginęs prūsus atsisakyti stabų ir garbinti Jėzų Kristų.
PDF 42
Antra knygos dalis BAIGIASI PIRMA ŠIOS KNYGOS DALIS PRASIDEDA ANTRA APIE TEUTONŲ ORDINO BROLIŲ ATVYKIMĄ Į PRŪSIJOS ŽEMĘ 1. Apie tai, kaip prūsai niokojo Kulmo žemę Tuo metu, kai kilmingasis bei garbusis valdovas ir kunigaikštis Konradas, didžiai krikščioniškos sielos žmogus, valdė Mazoviją, Kujaviją ir Lenkiją160, gyveno ir Prūsijos vyskupas, vardu Kristijonas, cistersų ordino vienuolis, dieviškojo žodžio sėklą dažnai sėjęs tarp prūsų ir dažnai juos raginęs, kad, pametę stabus, imtų garbinti tikrąjį dievą Jėzų Kristų161. Si sėkla vis dėlto nedavė jokio derliaus, nes krito į negerą dirvą.
Dusburgiečio pasakojime vyskupo Kristijono ir Dobrynės brolių pastangos buvo nukreiptos į karus prieš prūsus.
PDF 17
Išryškėja kronikoje ir politiniai jos uždaviniai. Dusburgietis bando pateikti savotišką\nkarų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus\nCezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei\nDobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“.
Livonijos ordino brolis kunigas Kristijonas buvo Mindaugo pagalbininkas ir informavo jį apie popiežiaus santykius su Europos valdovais.
PDF 30
Visa tai – Mindaugo politikos rezulta- tas. Mindaugas įžvalgiai pasirinko pagalbininką – Livonijos ordino bro- lį kunigą Kristijoną, iš kurio gavo informaciją apie Katalikų bažnyčios organizaciją ir popiežiaus santykius su Europos valdovais, ypač impera- toriumi. Papirkęs magistrą Andrių Štirlandą, per savo pasiuntinį popie- žiui išdėstė sąlygas, kurios buvo naudingesnės Lietuvai, o ne Livonijai.
Narbutas teigė, kad Lukas Davidas ir Simonas Grunau žinias apie Romovės įkūrimą bei krivį grindė pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono kronika.
PDF 415
Abu šie kronikinin kai - Lukas Davidas (kn. I. - P. 16,53-54) ir Simonas Grunau (traktatas II. - Skyrius 1. - Skirsnis 4) - aiškiai įtikina, kad jų žinios apie Romovės įkūrimą ir krivio buvimą remiasi pirmo jo Prūsijos vyskupo Kristijono kronika.
Narbutas sprendė, kad vyskupas Kristijonas žinojo apie krivio buvimą ir galėjo jį pažinti būdamas prūsų nelaisvėje.
PDF 415
O pats krivis visoje jų istorijoje atlieka tokį svarbų vaidmenį ir yra toks svarbus objektas, kad jeigu jis būtų buvęs pramanytas, tai būtų sugriuvusi visa jos sandara. Todėl reiktų padaryti prie kaištą Lukui Davidui, kad arba jis išgalvojo pačią vyskupo Kris tijono kroniką, arba pripasakojo nebūtų joje dalykų; kai dėl antrojo, tai negalima nieko sakyti, nes yra ir kitas liudytojas - kronikininkas Grunau, kuris tą patį perskaitė minėtoje kroni koje, tad nėra abejonės, kad vyskupas Kristijonas žinojo krivį esant, o gal ir pažino jį iš arti, būdamas prūsų nelaisvėje. Prie šių svetimų įrodymų galima būtų pridurti dar kitus, išplaukiančius iš paties dalyko.
Narbutas laikė tikėtina, kad Grunau žinią apie vyriausiuosius žynius paėmė iš vyskupo Kristijono kronikos.
PDF 432
Pasvėrę visa tai ir tas pačias smulkmenas, kuriomis Gru- nau ne kartą pagelbėjo rūsčiai jį kritikavusiam ponui Foigtui, taip pat turėdami omenyje kronikininkams būdingus trūku mus, negalime neginti Grunau15. Žinią apie vyriausiuosius žy nius jis, be abejo, paėmė iš vyskupo Kristijono kronikos, nes nėra pagrindo tvirtinti, kad anoje kronikoje to nebuvo, ka dangi numylėtinis Lukas Davidas būtų iš jos paėmęs tą patį. Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vys kupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad Karaliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kroniki ninkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko Davido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai.
Narbuto nuomone, senojoje prūsų vyskupo Kristijono kronikoje galėjo būti žinių apie sieros šaltinį prie Romovės.
PDF 145
2 Senoje prūsų vyskupo Kristijono kronikoje turėtų būti žinių,\njog netoli prūsų Romovės buvęs sieros šaltinis, nuo kurio buvo ga\nlima uždegti degų daiktą (Kotzebue. Preuss. alt. Geschichte. B. L\nS. 261).
Narbuto perteikiamas Hartknochas Kristijoną vadino pirmuoju Kulmo arba Prūsijos vyskupu ir dingusios kronikos autoriumi.
PDF 167
* ¥ * III skyrius S E N O V Ė S Ž I N I Ų T Ę S I N Y S 171 Sausumos atradimai. Iš imperatoriaus Augusto valdy mo Romos valstybėje epochos išliko geografijos—istorijos paminklas, susijęs su mūsų tema. ITartknochas savo prūsų istorijos 20 puslapyje rašo« jog pirmasis Kulmo, arba Prū sijos, vyskupas Kristijonas, autorius kronikos, kuri buvo laikoma pradingusia, apie senovės Prūsiją, — ją cituoja ir mūsų kronikininkai Grunau, Henenbergeris, Vaiselijus ir Lukas Davidas, — ¡pasakoja Bitinijos keliautojo Divonio, neva 17 metais prieš Kristaus gimimą apsilankiusio kraš te, vėliau pavadintame Prūsija, stebėjimus.
Narbutas Kristijono pasakojimą laikė tikrovišku, nes manė, kad Kristijonas neturėjo naujųjų amžių kelionių aprašymų pavyzdžių.
PDF 171
Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų ka raliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mo kėjo duoklę vaikais. Jaroslavas ir Kristijonas gyveno tais laikais, kai naujųjų amžių atradimai tautų, gyvenusių to kiame kaip ulmigerai civilizacijos lygyje, dar nebuvo ži nomi, vadinasi, jei jie būtų ketinę aprašyti išgalvotus da lykus, jie nebūtų turėję pavyzdžio ir nebūtų galėję nupiešti tokio tikroviško gamtos vaikų vaizdo. Iš to išplaukia, kad jie rėmėsi tikrove, kuri visur ir visada yra vienoda.
Narbutas vyskupo Kristijono žinias vertino kaip tiesos išlaikiusį liudijimą apie senąjį kraštą.
PDF 342
Sis tvirtinimas labiau už kitus įrodymus parodo vys\nkupo Kristijono žiniose išlikusią tiesą. Nesuskaičiuojami \nnedidelio krašto gyventojai leidžia numanyti, jog vals\ntybė buvo gerai tvarkoma.\nSlėceris paskelbė prielaidą (Nestor. Dritter Band.
Narbutas rašė, kad Kulmo vyskupas Kristijonas XIII amžiaus pirmojoje pusėje teigė prūsų kildinimą iš gotų.
PDF 190
Alanai buvo\nskitų blondinų gentis, jie davė pradžią roksolanams; gotai\ntaip pat ¡buvo blondinai, tad nieko nuostabaus, kad galima\npastebėti giminingumą (§49). Būtent čia įžvelgė lietuvių\nkilmės iš alanų pagrindą ir Erazmas Stela, XVI amžiaus\npradžioje gyvenęs autorius ir žinojęs apie prūsų kildini-\njną iš gotų; tai teigė dar Kulmo vyskupas Kristijonas,\ngyvenęs XIII amžiaus pirmojoje pusėje1. Gerai pažinojęs\nprūsus ir lietuvius ir įsitikinęs, jog jie negali turėti nieko\nbendro su keltų pradu, norėjo sutaikyti šią nuomonę, su\nsiedamas kildintiną iš alanų su į šias šalis atėjusių hunų\nantplūdžiu.
Sis tvirtinimas labiau už kitus įrodymus parodo vys kupo Kristijono žiniose išlikusią tiesą.
PDF 342
Sis tvirtinimas labiau už kitus įrodymus parodo vys\nkupo Kristijono žiniose išlikusią tiesą. Nesuskaičiuojami \nnedidelio krašto gyventojai leidžia numanyti, jog vals\ntybė buvo gerai tvarkoma.\nSlėceris paskelbė prielaidą (Nestor. Dritter Band.
Kristijonas, ap krikštijęs dar didžias daugybes netikėlių, rūpinos paskui skelbimu žodžio Dievo apygardoj Draudžiu ežero ir, sekdamas Albertą, vyskupą Rygos, keliavo su tiedviem kunigaikščiais tą patį metą į Rymą po piežiui aprodyti ir apipasakoti apie.
PDF 242
Kristijonas, ap krikštijęs dar didžias daugybes netikėlių, rūpinos paskui skelbimu žodžio Dievo apygardoj Draudžiu ežero ir, sekdamas Albertą, vyskupą Rygos, keliavo su tiedviem kunigaikščiais tą patį metą į Rymą po piežiui aprodyti ir apipasakoti apie platinimos tiky bos krikščionų toje šalyje. Pasakojant Kristijonui, popiežius, matydamas skaitlių perkrikštų gausų esant, užvis jog tuodu kunigaikščiu, dėkavodamu už moks lą savo mokytojui Kristijonui, kunigaikštystas savo jam padovenojo, todėl Inocentas III pakėlė jį vys kupu Kulmijos ir visų tų kraštų, Parusniu vadina mų, vildamos, jog Kristijonas, išsiliuosavęs nuo zo- kano, dar didesniai steigs platinti tikybą krikščionų Lietuvos tautoj. Pats popiežius abudu kunigaikščiu 1214 akivaizdoj su iškilme Ryme perkrikštijo: Varpodą ¿varduodamas Pilypu, o Sabunę Povilu, ir taip pa dėjo pamatus bažnyčiai tikybos krikščionygos Pa- rusny.
Todėl ro dės Kristijonui didžiai reikalingu ir naudingu per krikštams jų senų dienų liuosybę kuo didesniai saugoti ir taupyti, todėl gi pats buvo karvedžiu su sirinkusių meldžionų, kurie trečius metus gulėjo duonose netikėlių krašte, vienok jiems nieko pikto.
PDF 247
Todėl ro dės Kristijonui didžiai reikalingu ir naudingu per krikštams jų senų dienų liuosybę kuo didesniai saugoti ir taupyti, todėl gi pats buvo karvedžiu su sirinkusių meldžionų, kurie trečius metus gulėjo duonose netikėlių krašte, vienok jiems nieko pikto nedarė; apkyrėjus meldžionims tenai begyventi, se nieji grįžo namo, o naujieji į jų vietą atkeliavo. Ne vienas v. Kristijonas rūpinos skelbimu tų kryžiaus karių, bet ir popiežius, regėdamas platinantis tiky bą, ne pamažu steigė.
Kristijoną, kol pramoko lietuvių kalbos, galėdamas jau kalbėti, pasigerino netikėliams lietuviams, kurių daugybes apkrikštijo ir kalbamokslę Donatą lietuviškai perguldė, iš kurios jaunuomenė galėjo mokytis iškalose1.
PDF 249
Kristijoną, kol pramoko lietuvių kalbos, galėdamas jau kalbėti, pasigerino netikėliams lietuviams, kurių daugybes apkrikštijo ir kalbamokslę Donatą lietuviškai perguldė, iš kurios jaunuomenė galėjo mokytis iškalose1. Besant Vilhelmui Kulmijoj, v. Kristijonas norėjo ketamą zokaną kareivių įkurti, kurio pasiteiravęs, lūgojo popiežiaus patvirtinimo, kursai ir patvirtino.
1219 m. popiežius Honoratas Kristijonui nurodė išaiškinti kryžiuočiams, kad jų paskirtis yra ginti naująją bažnyčią ir naujakrikščius.
PDF 292
Bet kai į\nžygį leidosi kryžiuočių karinės pajėgos, be abejonės, pa\nlies Kristijono vadovaujamos, popiežius Honoratas jam \nliepė 1219 metų gegužės 12 ęlieną atskleisti kryžiuočiams \nir jų vadams tikruosius šventojo sumanymo siekius. Ir \nbūtent, kad jie esą pašaukti tik ginti naująją bažnyčią ir \nnaujakrikščius, o ne tenkinti žemiškąjį godumo potraukį.
Tikruoju Prūsijos apašI aIu buvo lemta tapti kam kitam. Jis buvo vienuolis, iš pažinęs cistersų regulą — Kristijonas.
PDF 284
Tikruoju Prūsijos apaš- I aIu buvo lemta tapti kam kitam. Jis buvo vienuolis, iš pažinęs cistersų regulą — Kristijonas. Gimęs jis buvo l'amaryje, Frejenvaldo mieste.
Teodoro Narbuto pasakojimu, Kryžiuočių ordino dvasininkas Kristijonas karaliaus reikalavimu buvo Rygos arkivyskupo Alberto įšventintas vyskupu, tačiau vėliau karalius jį apskundė popiežiui.
PDF 150
Kristijonas, Kryžiuočių ordino dvasininkas, griežtai ka\nraliui pareikalavus, Rygos arkivyskupo Alberto buvo \nįšventintas vyskupu. O kai paaiškėjo, kad Kristijonas jau \nyra davęs priesaiką arkivyskupui, savąją jurisdiką ati\nduodamas pastarojo valdžion, karalius jam iškalbėjo ir \nkreipėsi su skundu į popiežių.
Teodoras Narbutas nurodo, kad tais pačiais metais kryžiuočių vienuolis Kristijonas buvo įšventintas Lietuvos vyskupu ir svarsto, kad Kristijonas galėjo būti skirtas Lietuvos Naugardukui arba Kernavei.
PDF 505
Tais pačiais metais Lietuvos vyskupu buvo įšventintas ir \nkryžiuočių vienuolis Kristijonas. Taigi galima manyti, kad popiežius, \nnegalėdamas iš karto dviejų vyskupų skirti vienai katedrai, vieną \nnusiuntė į Lietuvos Rusią, o kitą — į tikrąją Lietuvą, į Lietuvos \nNaugarduką (Nauenpille, šiandien — Liškiava) arba Kernavę.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358). Senos Vokiečių ordino tradicijos dvasia nušviečiamas Ordino įsikūrimas Kulmo žemėje, dovanotoje Mazovijos kunigaikščio Konrado, šis. aktas laikomas Ordino veiklos Prūsijoje pagrindu (II, 5, 6). Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario kunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą prieš Ordiną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Gintaras lenkiškai vadinamas bursztyrv, jo pavadinimas pasiskolintas iš vokiečių kalbos bdrnstein, galbūt iš žodžio boernen, kuris reiškia „degti“, t. y. degus akmuo. Visuose lietuvių kalbos dialektuose vadinamas Gentoras; šio pavadinimo šaltinis, kaip spėja daugelis fi lologų, turėtų ¡būti bendras su lotynišku žodžiu Gigno ar ba ¡būdvardžiu Genitus, neva ¡gimęs iš žemės. Rusiškas žodis Hentar pasiskolintas iš lietuvių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Gerai pažinojęs prūsus ir lietuvius ir įsitikinęs, jog jie negali turėti nieko bendro su keltų pradu, norėjo sutaikyti šią nuomonę, su siedamas kildintiną iš alanų su į šias šalis atėjusių hunų antplūdžiu. Šiandien kai kas mano, jog lietuviai yra dau gelio tautų mišinys. Tačiau nė vienas nepaaiškina, kokių tautų būtent. Negalima būtų prieštarauti tokiai tiesai, jog į lietuvių tautos sudėtį nebūtų įsiliejusios kokios nors gre timos tautos, nes Europoje nėra nė vienos tautos, kuri galėtų pasigirti esanti visiškai gryna, o to priežastis — didžiuliai ir dažni maišymaist ir tautų kraustymasis. Taip pat negalima paneigti ir didelio lietuvių genties išsibars tymo dar priešistoriniais laikais, nes ir prie Reino, ir ana pus jo yra ryškių litalanų pėdsakų.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Mindaugas įžvalgiai pasirinko pagalbininką – Livonijos ordino brolį kunigą Kristijoną, iš kurio išgavo informaciją apie Katalikų bažnyčios organizaciją ir popiežiaus santykius su Europos valdovais, ypač imperatoriumi.