Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
8 teiginiai12 įrašai2 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 8 teiginiai ir visi 12 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–13 iš 13 rodomų įrašų
Kernius gavo valdyti Lietuvos žemes tarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos.
PDF 62
Kokius jis nuveikė paminėtinus darbus,\nvėlesnės kartos nežino. Gyvas būdamas, nusprendė ne\npalikti po mirties sūnums paveldimo neapykantos šal\ntinio, todėl pasistengė laiku padalyti valdžią. Kernu-\nsijui, arba Kerniui, atidavė valdyti Lietuvos žemes\ntarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos, o jaunėliui Gimbu\ntui paskyrė Žemaitiją.
Kernius, neturėdamas sūnaus įpėdinio, įsūnijo Živinbudą, jam atidavė dukterį Pajautą ir pridėjo Lietuvos kunigaikštystę kraičiui.
PDF 67
Galbūt šitaip ir bū\ntų atsitikę, jeigu, jam mirus,\n1089 m eta i\nbūtų prasidėjęs tarpuvaldis:\nmat neturėjo jis sūnaus —\nsavo įpėdinio. Todėl, sukvietęs didikus ir paaiškinęs\njiems didžiulį pavojų, jis įsūnijo Živinbudą, vieną iš\nJulijono Dausprungo palikuonių, pajėgų valdyti jauni\nkaitį, netrukus jam į žmonas atidavė vienturtę dukterį\nPajautą, o kraičio pridėjo Lietuvos kunigaikštystę. Kai\npasitraukė iš gyvenimo, jis buvo iškilmingai pašarvo\ntas (kaip tais laikais derėjo) ir ant aukštos kalvos prie\nDeltuvos palaidotas.
Narbutas Kernių vaizduoja kaip Vidurio, arba Užnerio, Lietuvos kunigaikštį, kurio sostinė buvo Kernavė.
PDF 155
Nereikia tapatinti Medziojnos\nsu Medžiojma, kurią laikėme medžiotojų deive, vadinama\nLaima.\n154\n\n## Puslapis 154\n\nPajauta (Pojata)\nLietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, ar\nba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė.\nTa kunigaikštytė buvo ištekėjusi už Dausprungų giminės Zi-\nvinbudo, Ukmergės srities kunigaikščio, kuriam kraičio atne\nšė paveldimą Kernavės kunigaikštystę.
Pasak Narbuto perteikiamo Hartknocho, ant Kukovaičio kalno nuo seno degė Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis.
PDF 223
Tai liudija Strijkovskis. Ant\nKukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsa\nkų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, te\nbegyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas,\nremdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno\nnuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .
Teodoro Narbuto aiškinimu, kunigaikščio Kerniaus valdymo metais Panerių genčių dūdų pūtimas prie Neries tapo dingstimi kraštą vadinti Litvania.
PDF 274
Ka dangi Panerių gentys pūtė dūdas ant Neries krantų, ku nigaikščio Kerniaus valdymo metais atsirado dingstis su teikti visam kraštui ir giminei Litvania pavadinimą, ku ris dėl paprastų žmonių iškreipto lotynų tarimo pavirto Listubania. Mes siekiame nurodyti tikrą, o ne liaudišką pavadinimo šaltinį: lietuvių kalboje yra žodis tėvas: Ta rnas, Tabes, Tems, Temas, ir jis priklauso nuo tarimo įvai riais dialektais: senovės prūsų, herulų, latvių ir lietuvių* 1. Tomis pačiomis kalbomis posakis Isz-Tawas arba Isz- Tabas reiškia kilusį iš tėvo, tad Isztamany, ištavanai, ar ba sutrumpintai stavanai, stabanai, reiškė gentį, kilusią tiesiogiai iš gimtinės lizdo; tikrieji lietuviai, arba seno vės Stavanijos gyventojai ligi šiol laikomi tokiais, kurie geriausiai išlaikė savo papročius, įpročius, gimininius bruožus ir jų dialekto originalumą.
Ka dangi Panerių gentys pūtė dūdas ant Neries krantų, ku nigaikščio Kerniaus valdymo metais atsirado dingstis su teikti visam kraštui ir giminei Litvania pavadinimą, ku ris dėl paprastų žmonių iškreipto lotynų tarimo pavirto Listubania.
PDF 274
Ka dangi Panerių gentys pūtė dūdas ant Neries krantų, ku nigaikščio Kerniaus valdymo metais atsirado dingstis su teikti visam kraštui ir giminei Litvania pavadinimą, ku ris dėl paprastų žmonių iškreipto lotynų tarimo pavirto Listubania. Mes siekiame nurodyti tikrą, o ne liaudišką pavadinimo šaltinį: lietuvių kalboje yra žodis tėvas: Ta rnas, Tabes, Tems, Temas, ir jis priklauso nuo tarimo įvai riais dialektais: senovės prūsų, herulų, latvių ir lietuvių* 1. Tomis pačiomis kalbomis posakis Isz-Tawas arba Isz- Tabas reiškia kilusį iš tėvo, tad Isztamany, ištavanai, ar ba sutrumpintai stavanai, stabanai, reiškė gentį, kilusią tiesiogiai iš gimtinės lizdo; tikrieji lietuviai, arba seno vės Stavanijos gyventojai ligi šiol laikomi tokiais, kurie geriausiai išlaikė savo papročius, įpročius, gimininius bruožus ir jų dialekto originalumą.
. XV Kernius ir Gimbutas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiai, karės jų su gudais, lenkais ir žuvėdais Kernius turėjęs savo valdžioj kraštą tarp upių Neries, Nevėžio ir Daugavos, Gimbutas valdęs vi sus Žemaičius; abudu gyvenusiu taikiai vienybėj ir kliauty.
PDF 146
§ XV Kernius ir Gimbutas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiai, karės jų su gudais, lenkais ir žuvėdais Kernius turėjęs savo valdžioj kraštą tarp upių Neries, Nevėžio ir Daugavos, Gimbutas valdęs vi sus Žemaičius; abudu gyvenusiu taikiai vienybėj ir kliauty. Kernius, kunigaikštis Lietuvos, tapęs nuo karių Jaroslavo jautresnis, saugodamos nuo antpuolių gu dų, aukštame skardy linksmoj laukymėj tarp ąžuo lynų rimtą pilį įkūręs ir nuo savo vardo ją Kerna ve praminęs, kurioje pats su ūkės rėdą ir Lietuvos vyresnybe gyvendamas, už buveinę visos Lietuvos ūkės paskyręs, kaipogi tenai kiekvienam reikalui ar pavojui radusis tėvūnai, arba senatoriai, į dūmą, ar ba rodą, galėjo veikiai susirinkti. Šiandien pamatai tos vietovės, arba miesto, ir pilės tebėr, o šūsnis irų sugriuvusių rūmų, krūmais apaugusių, nuo tolo riogso, o apkerpėję pamatų kūliai rodo rūstą povy- zių senų dienų buveinės Lietuvos ūkės, kurioje bo čiai probočiai, išmintingai rėdydamos, ne kartą draudino neprietelius ūkės savo.
Teodoras Narbutas teigia, kad Kernius užvaldė kraštą iki Latvijos, Zemgalos, Vakarinės Dauguvos ir Breslaujos žemių.
PDF 179
Ten turėjo laimę užvaldyti plačiai nusidriekusį kraštą, net iki Latvijos arba Zemgalos, Vakarinės Dauguvos ir Breslaujos žemių1. Netrukus po rusinu užkariavimų lietu vių žemėse atėjo laikas ir šiems atsilyginti tuo pačiu. Tai įgalino Kernių sukurti ten savo kariauną, įvesti savo tvarką, vienu žodžiu, buvo padaryta pradžia atskiros Lie tuvos—Rusios Kunigaikštystės, kurios valdovu ir paveldė toju pasivadino jis pats.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
L ie tu v o s, k ita s Z e- Karą pradėti paskatino tai, m a itijo s kad tautoje padidėjo šeimy nų, o laukų nausėdijoms trū ko. Vis dėlto Kernius iš pradžių abejojo, ar keltis per Nerį su žmonėmis dėl naujų žemių, mat priešas, už pultas ir įsiutintas, galėtų smogti atsakomąjį smūgį ir kelias į Lietuvą būtų užkirstas. Todėl, norėdamas su rišti priešui rankas, įkūrė pirmą nausėdiją ant upės kranto ir pastatė pilį, kurios tvirtumą lėmė ir pati jos
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Be to, buvo paskirti žyniai, kū renę amžinąją ugnį ąžuolinėmis malkomis; šias prie taringas apeigas jie išsaugojo ligi krikščionybės laikų. Pasakoti apie tolesnę isto- A p ie m e tų ir laikų rijos eigą man neleidžia aki- sk a ič ia v im u s vaizdi klaida, kurią šiuo at veju primetė pirmieji lietu vių istorijos rašytojai ir kurios aš negaliu nutylėti. Mat ši klaida ne tokia maža, kad jos visai nepastebėtų dė mesingo skaitytojo akis. Gilios tylos gaubiamas išti sas šimtmetis padaro istorinių įvykių grandinėje di džiulę spragą. Ją vis dėlto anie rašytojai nejučiomis apėjo, nepaisydami nė to, kad šis tarpsnis atskyrė tėvą nuo sūnų, o tiesioginį įpėdinį nuo jo protėvių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
nenustota jos garbinti. Strijkovskis pats sako: „Palangoje, prie jūros, mačiau aukštą kalną, tos Birutės milžinkapį, kurį že maičiai bei kuršiai dar ir šiandien vadina šventos Birutės (Swis- tos-Bimtos) kalnu ir dar iki šios dienos švenčia jos šventę ten, toje vietoje, kur ir Romos katalikų kunigas atvažiuoja surink damas nemaža naudos iš žvakių ir aukų, nors nesuprantu, kaip Dievas priima tas aukas, kadangi toji Birutė buvo stabmeldė“. Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwies- tas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažy mėti ten visuomet stovi medinis kryžius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
niau nuteiktų skaitytoją ir taiklesniais išvedžiojimais atskleis tų istorinę tiesą, užkastą amžių užmarštyje. Pagaliau, turėda mas daugiau galimybių, galėtų išnagrinėti mums neprieina mus šaltinius. Vis dėlto ši pastaba mūsų nesulaiko: eisime mūsų pasirinktu keliu, vildamiesi, kad ir mūsų pastangos bus nau dingos mūsų tėvynės istorijai.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
O jo brolis Gimbutas Jurbarką, ir Kauną, ir visą Žemaičių žemę. 44 ## Puslapis 42 Tais laikais, kai Kernius viešpatavo Užnerto pusė je, jo žmonės įsikūrė už Neries, Jie grodavo vamz džiais, ir Kernius savo italų kalba vadino krantą, ku riame žmonių vis daugėjo, lotyniškai litus, o vamzdžius, kuriais grojo — tūba, ir, sujungę krantą su vamzdžiu, tuos savo žmones ėmė lotyniškai vadinti Litusbania. O prasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir ėmė vadinti tiesiog Lietuva.