Jonas Saksas iš Gilberštetės

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai juodu kitą dieną po švento Mato, apaštalo ir evangelisto, šventės (rugsėjo 22) atvyko į Rygos miestą, sutarė taiką (spalio 20) tarp minėtojo karaliaus bei jo valdinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos ir apaštališkojo sosto valia pasiūlė tvirtai jos laikytis, pridurdami, kad toji šalis, kuri lengvapėdiškai pažeisianti šį susitarimą, kuri sakysianti tokius žodžius ar darysianti tokius veiksmus, griebsiantisi tokių sumanymų ar darbų, kurie galėtų trukdyti šiam susitarimui ar jį vilkinti, būsianti dėl šitokių veiksmų pasmerkta ekskomunikai, o nuo to negalėsiąs atleisti niekas kitas, tik apaštališkasis sostas, prie kurio jie patys per tris mėnesius turėsią prisistatyti, kad atvykę deramai pataisytų tai, kas atsitiko. Po to legatai išleido į kelią iškilmingą pasiuntinystę pas Gediminą, lietuvių karalių, turėjusią jam pranešti apie apaštališkojo sosto jiedviem duotą uždavinį ir atidžiai ištirti, ar jis su visais savo karalystės žmonėmis norįs priimti krikšto malonę ir, metęs stabmeldystę, nuolankiai išpažinti mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus vardą. 357 (350). Apie Mazovijos žemės nusiaubimą 134 metais Kai sutarė taiką, kai Livonijos ir Prūsijos žemių bei kitų kaimyninių kraštų broliai ir visi kiti krikščionys tvirtai patikėjo, kad daugiau nebereikėsią kariauti, kai jau ketino kalavijus perkalti į noragus, o ietis — į pjautuvus, tas pats nedorasis [karalius], tikėjimo bei tikinčiųjų priešas, užsikimšo nelyginant kurčioji angis ausis, nenorėdamas girdėti išganingų jo šventenybės popiežiaus perspėjimų, kuriuos minėtieji legatai kuo tiksliausiai jam buvo perdavę; užuot pagalvojęs apie savo bei saviškių išganymą, būtent apie tai, kaip jam priimti su tinkamomis iškilmėmis ir su derama pagarba krikšto sakramentą, jis, eidamas savo pirmtakų pėdomis, vėl suskato iš paskutiniųjų naikinti tikėjimą ir tikinčiuosius.