asmuo

Jokūbas I

2 teiginiai6 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 6 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–6 iš 6 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Jokūbas I, lietuvių kilmės pranciškonas, Vilniaus dieceziją valdė 1400-1407 m. ir skatino pagonis priimti krikščionybę.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 206-207

4 Apie šį vyskupą mūsų autoriai ne žino, tačiau Wadyngas savo pran- 190 ## Puslapis 207 Il KNYGA 3. Jokūbas l, lietuvių kilmės, taip pat pranciškonas, herbe turėjęs raidę „Z", dieceziją tevaldė 7 metus - nuo 1400 metų iki 1407 m. Gražumu ir įkalbinėjimais daugelį pagonių krikščionių tikėjimą priimti paskatino.

t-002vidutinis

Tai buvo tarp 1351 ir 1355 metų; tada tasai Jonas I buvo Varmijos vyskupas.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 236

Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Bo\nleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes ne\ngalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikinin\nkai. Tačiau Treteris tą neigia sakydamas, kad ąžuolas tebesto\nvėjęs kryžiuočių laikais, o žmonės nenustoję jam melstis, to\ndėl didysis kryžiuočių magistras Vinrichas Kniprodė, vyskupo\nJono I prašomas, įsakė jį nukirsti. Tai buvo tarp 1351 ir 1355\nmetų; tada tasai Jonas I buvo Varmijos vyskupas.

c-177309Citatos

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 345

Vėliau Pisanskis rašo, jog vietovės,\nkurios, anot įtikėtinų žinių, buvo gana toli nuo jūros\nkrantų, paskui pamažu prie jų priartėjo. Kaip pavyzdį jis\nnurodo šv. Vaitiėkaus bažnytėlę, kuri, pasak jo, buvo\npastatyta Sambijos vyskupo Jono I maždaug XIII amžiaus\npabaigoje ir tuomet buvo per mylią nuo kranto.

c-179329Citatos

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 345

Kaip pavyzdį jis nurodo šv. Vaitiėkaus bažnytėlę, kuri, pasak jo, buvo pastatyta Sambijos vyskupo Jono I maždaug XIII amžiaus pabaigoje ir tuomet buvo per mylią nuo kranto. Šiuo klausimu jis cituoja buvusio profesoriaus Rapolto teiginį (Meditalio epistolaris de origine succini in littore sam- biensi.

c-002Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Žinoma, kas tas krūmas, nenumetantis žiemą lapų, dau ginasi iš sėklų, esančių gražiose baltose uogose, kurios nunoks ta žiemą ir paukščių yra godžiai lesamos; šios sėklos niekad nesudygsta žemėje, o sudygsta ant kito medžio šakos, kur jas užneša paukščiai su uogomis; dėl savo klijingo paviršiaus jos, atsitiktinai prilipusios, tenai ir sudygsta; šie krūmai, kupeto mis augdami ant medžių, užauga sieto dydžio. Nežinau, ar, be beržo ir ąžuolo, amalas auga kituose medžiuose; ąžuolo ama las pas mus dabar yra net didelė retenybė. Vis dėlto galimas daiktas, kad amalą įveisdavo medžiuose dirbtiniu būdu; todėl reikėtų manyti, jog senovės žyniai mokėjo šventąjį ąžuolą taip apauginti amalu, kad jo lapai būtų nepaprastai tankūs, o žie mą amalo žaluma nuspalvintų jo vainiką.

c-003Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vėliau Pisanskis rašo, jog vietovės, kurios, anot įtikėtinų žinių, buvo gana toli nuo jūros krantų, paskui pamažu prie jų priartėjo. Kaip pavyzdį jis nurodo šv. Vaitiėkaus bažnytėlę, kuri, pasak jo, buvo pastatyta Sambijos vyskupo Jono I maždaug XIII amžiaus pabaigoje ir tuomet buvo per mylią nuo kranto.