Narbutas rašo, kad Jeronimas Prahiškis apie 1405 metus grįždamas į tėvynę parsinešė Viklifo raštus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 399
Tie\nsa, aukštasis dvasininkas gėdingai nužudė lordą, bet įpūtė po\nlaiko pelenais rusenančią kitatikybės ugnį, iš kurios pamažu\nįsidegdamas gaisras vėliau pridarė daug bėdos Vakari} bažny\nčiai. Štai iš šito židinio Jeronimas pasiėmė ugnies, kadangi,\napie 1405 metus grįždamas tuo pačiu keliu į tėvynę, parsinešė\nnelaiminguosius Viklifo raštus. Tenai nors tarėsi su Husu, sa\nvo mokytoju ir bičiuliu, tokiu pat patrakėliu teologu, vis dėlto,\nšiek tiek vėliau vykdamas per Lenkiją į Vieną, visiškai neatsi-\nskleidė su ta naujiena lenkų kunigams, bet, atrodo, jau buvo\nįtariamas.
Narbutas pasakoja, kad Jeronimas Prahiškis įtikino žmones apgavyste, sugriovė šventyklą, užpylė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 455
Šitokiu atve\nju žyniai patardavo sudaryti testamentą ir paskirstyti savo že\nmiškąjį turtą. Jeronimas įtikino, kad tai apgavystė, sugriovė\nšventyklą, užpylė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius. Ke\nliaudamas toliau, atrado saulės garbintojus; jie ypač garbino\ndidžiulį geležinį kūjį.
Narbutas pasakoja, kad Jeronimas Prahiškis ilgai mokė žmones tikėjimo paslapčių ir liepė iškirsti šventąjį mišką.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 454
Čia Jeronimas ilgai mokė žmones, aiškino jiems šventąsias tikėjimo paslaptis, o mišką liepė iškirsti. Žmonėms atėjus su kirviais, neatsirado nė vie no, kuris būtų išdrįsęs prisiliesti geležimi prie šventojo me džio. Todėl Jeronimas, pagriebęs kirvį, pirmas nukirto vieną iš aukščiausių medžių.
Narbutas teigia, kad jeronimas pasijuokė iš jų nai vumo ir parodė, kad tai tuščios pasakos; įtikino, kad saulė, mėnuo ir žvaigždės yra Dievo kūriniai, kuriais aukščiausiasis Dievas papuošė dangų ir įsakė jiems amžinai šviesti žmonėms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 454
Jeronimas pasijuokė iš jų nai\nvumo ir parodė, kad tai tuščios pasakos; įtikino, kad saulė, \nmėnuo ir žvaigždės yra Dievo kūriniai, kuriais aukščiausiasis \nDievas papuošė dangų ir įsakė jiems amžinai šviesti žmonėms. \nPaskui aptiko šventąjį mišką; kuris jo medis buvo didesnis, tas \nbuvo laikomas labiau garbintinas. Čia Jeronimas ilgai mokė \nžmones, aiškino jiems šventąsias tikėjimo paslaptis, o mišką \nliepė iškirsti. Žmonėms atėjus su kirviais, neatsirado nė vie\nno, kuris būtų išdrįsęs prisiliesti geležimi prie šventojo me\ndžio.
Karalius iš Krokuvos pasiuntė vienuolį kamaldulį Jeronimą Prahiškį pas Vytautą; atvykęs į Gardiną ir gavęs saugumo garantiją, jis buvo išsiųstas į pagonybę išpažįstančius valsčius.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 349
Pirmasis at- vertėjas buvo vienuolis kamaldulis Jeronimas Prahiškis. Šį** karalius pasiuntė iš Krokuvos ir pavedė kunigaikščiui Vytautui; atvykęs į Gardiną, gavęs deramą saugumo garantiją, buvo pa siųstas į valsčius, išpažįstančius pagonybę* 1 2.
Teodoras Narbutas aprašo, kad Jeronimas Prahiškis peržegnojo parkritusį žmogų ir liepė jam stotis, o įvykis buvo palaikytas stebuklingu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 353
Jeronimui, kad dievams pašvęstų medžių nevalia naikinti nebaudžiamiems; pastarasis aiškino juos klystant, sakydamas, kad tai esančios velnio žabangos; peržegnojo, liepė parkritu siam žmogui stotis ir įtikino nė kiek aną nesusižeidus, netgi vi sai neįsikirtus. Tas įvykis buvo palaikytas stebuklingu, juolab karščiau imtasi naikinti religinius paminklus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
O Konstancos susirinkime klausimas, kodėl Lenki joje skleidęs Viklifo mokymą, vis atsakinėjo, kad tame krašte apie tai net neužsiminęs. Lygia dalia, kai bažnyčios tėvai jį su sirinkime klausinėjo, kodėl tą mokymą dėstęs, klaidinęs ką tik atverstus ir pakrikštytus katalikus, atsakinėjo, kad, keliauda mas po Lietuvą, radęs nemaža čiabuvių, priimtų į Romos baž nyčią, kurie seniau buvo pakrikštyti pagal kažkokį rusų tikėji mą, o iš šio tikėjimo pereinančius buvo įprasta krikštyti antrą kartą, tad Aleksandras Vytautas ir vietos vyskupai klausę jį 398 ## Puslapis 398 patarimo, nes abejoję, ar tie žmonės tikri krikščionys, ar ne; jis jiems atsakęs, kad krikštyti antrą kartą nedera, kad pakan ka juos išmokyti tikrojo tikėjimo, išpažįstamo Romos bažny čioje. Jeronimą sudegino gyvą Konstancoje 1416 metais bir želio 21 dieną2.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Jeronimas pasijuokė iš jų nai vumo ir parodė, kad tai tuščios pasakos; įtikino, kad saulė, mėnuo ir žvaigždės yra Dievo kūriniai, kuriais aukščiausiasis Dievas papuošė dangų ir įsakė jiems amžinai šviesti žmonėms. Paskui aptiko šventąjį mišką; kuris jo medis buvo didesnis, tas buvo laikomas labiau garbintinas. Čia Jeronimas ilgai mokė žmones, aiškino jiems šventąsias tikėjimo paslaptis, o mišką liepė iškirsti. Žmonėms atėjus su kirviais, neatsirado nė vie no, kuris būtų išdrįsęs prisiliesti geležimi prie šventojo me džio.
Susietas teiginys: t-007
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
454 ## Puslapis 454 žindamas pasauliui; todėl vertas garbinti įrankis, kuris padėjo mirtingiesiems atgauti šviesą. Jeronimas pasijuokė iš jų nai vumo ir parodė, kad tai tuščios pasakos; įtikino, kad saulė, mėnuo ir žvaigždės yra Dievo kūriniai, kuriais aukščiausiasis Dievas papuošė dangų ir įsakė jiems amžinai šviesti žmonėms. Paskui aptiko šventąjį mišką; kuris jo medis buvo didesnis, tas buvo laikomas labiau garbintinas.