Henrikas iš Lichtenšteino 1246 m. atvyko į Prūsiją su daugeliu maldininkų ir dalyvavo žygyje į Pomeraniją.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 96
Dar kartą apie brolių laimėtą mūšį, kuriame vėl buvo nukauta 1500 Pomerani jos [vyrų] Kai apaštališkojo sosto legatas293 pats paskelbė kryžiaus karą ir kai įsakė kitiems jį skelbti karalystėse bei provincijose, skirtose tam reikalui, 1246 m. Prūsijos žemės kančios sujaudino Vokietijos kunigaikščius bei kilminguosius, o Austrijos kunigaikštis294 pasiuntė jiems talkinti savo stalininką Druzigerį su didele kariuomene ir su įgudusiais kariauti vyrais, be to, atvyko riteris Henrikas iš Lichtenšteino, o su juo daug maldininkų. Magistras ir broliai su jais bei su kunigaikščiu Kazimieru ir su savaisiais įsibrovė į Pomeranijos žemę ir, devynetą dienų ir naktų tai viena, tai kita kryptimi smogdami stiprius ir žiaurius smūgius, taip ją nusiaubė, kad nebeliko ten nė vieno kampelio, kurio nebūtų nuniokoję plėšimais ir gaisrais.
Sventopelkas paprašė atsiųsti Henriką iš Lichtenšteino ir jam išdėstė nusiskundimus broliais dėl įkaitu laikomo sūnaus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 99
Apie įvairias Sventopelko derybas ir sutartis\n\n Sventopelkas, išgirdęs apie magistro atvykimą, paprašė jį atsiųsti valdovą Henriką iš\nLichtenšteino, o kai šis atvyko, pareiškė jam daugybę nusiskundimų broliais ir pasakė:\n„Esu pasirengęs paisyti teisingumo ir vykdyti visa, ką įsakys broliai, jeigu jie man\nsugrąžins sūnų, kurį esu jiems davęs kaip įkaitą“. Valdovas Henrikas, turėdamas galvoje,\nkad kiekvienas privalo paisyti teisingų nurodymų ir pamokymų, jam atsakė: „Nieku būdu\nnegali atgauti savo sūnaus, nes ne kartą esi sulaužęs taikos sutartį, kuriai patvirtinti davei\nbroliams savo sūnų kaip įkaitą, o daug kartų, susidedamas su atsimetėliais ir netikėliais,\nsu kurių kariuomene niokojai krikščionių bei brolių žemę, grobdamas ir degindamas, o\ntikėjimą, kurį per begalinį vargą ir per garbingas įstangas krikščionys įdiegė, išrovei,\nvienus krikščionis negailestingai išžudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę,\ntodėl ne teisingumo ieškoki, bet pasigailėjimo“.
Henrikas iš Lichtenšteino užgriuvo priešus ir susigrąžino jų atimtą grobį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 96
Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant\nkoks bailys pamatęs daugybę nukautųjų. Šitai išvydęs, valdovas Henrikas iš Lichtenšteino\nstaiga užgriuvo priešus ir sugrąžino į pirmykštę vietą atimtą grobį. Apie tai sužinojęs,\nSventopelkas paskubėjo saviesiems į pagalbą su trimis raitelių būriais.
Henrikas iš Lichtenšteino užgriuvo Sventopelko karius ir susigrąžino jų atimtą grobį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 96
Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant\nkoks bailys pamatęs daugybę nukautųjų. Šitai išvydęs, valdovas Henrikas iš Lichtenšteino\nstaiga užgriuvo priešus ir sugrąžino į pirmykštę vietą atimtą grobį. Apie tai sužinojęs,\nSventopelkas paskubėjo saviesiems į pagalbą su trimis raitelių būriais.
Kai abi kariuomenės išsirikiavo mūšiui, valdovas Henrikas sugrįžo atgal ir, išvydęs priešus, pasakė broliams: „Delsti pavojinga, todėl pulkime juos!“ Jie įnirtingai užpuolė priešus, ir prasidėjo baisios kautynės; Sventopelko kariuomenė prarado mūšio lauke.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 96
Kai abi kariuomenės išsirikiavo mūšiui, valdovas Henrikas sugrįžo atgal ir, išvydęs priešus, pasakė broliams: „Delsti pavojinga, todėl pulkime juos!“ Jie įnirtingai užpuolė priešus, ir prasidėjo baisios kautynės; Sventopelko kariuomenė prarado mūšio lauke tūkstantį penkis šimtus žuvusių vyrų, o krikščionių nė vienas nebuvo sunkiai sužeistas, išskyrus 10 žirgų, kurie krito perverti priešo iečių. Šitaip broliai ir maldininkai sugrįžo namo, parsivarydami tūkstantį šešis šimtus priešo žirgų, parsiveždami daugybę kitoniško 293 Popiežiaus legatu Prūsijoje Opicas iš Mesanos, dab.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
60 (59). Apie įvairias Sventopelko derybas ir sutartis Sventopelkas, išgirdęs apie magistro atvykimą, paprašė jį atsiųsti valdovą Henriką iš Lichtenšteino, o kai šis atvyko, pareiškė jam daugybę nusiskundimų broliais ir pasakė: „Esu pasirengęs paisyti teisingumo ir vykdyti visa, ką įsakys broliai, jeigu jie man sugrąžins sūnų, kurį esu jiems davęs kaip įkaitą“. Valdovas Henrikas, turėdamas galvoje, kad kiekvienas privalo paisyti teisingų nurodymų ir pamokymų, jam atsakė: „Nieku būdu negali atgauti savo sūnaus, nes ne kartą esi sulaužęs taikos sutartį, kuriai patvirtinti davei broliams savo sūnų kaip įkaitą, o daug kartų, susidedamas su atsimetėliais ir netikėliais, su kurių kariuomene niokojai krikščionių bei brolių žemę, grobdamas ir degindamas, o tikėjimą, kurį per begalinį vargą ir per garbingas įstangas krikščionys įdiegė, išrovei, vienus krikščionis negailestingai išžudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę, todėl ne teisingumo ieškoki, bet pasigailėjimo“.