Prūsijos maršalas Henrikas fon Plockė žiemą pakartotiniais antpuoliais nuniokojo Medininkų valsčių. Henrikas fon Plockė ir jo vadovaujami kryžiuočiai miško tankmėje buvo sunaikinti arba pateko į nelaisvę. Vos brėkštant dienai, lietuvius iš visų pusių apsupo kryžiuočiai, vedami Henriko fon Plockės.
Surminas grįžo pas valdovą nugalė\ntoju, visiems nešdamas džiaugsmą, o pats slėpdamas\nširdyje liūdesį, nes šioje pergalingoje kovoje jis ne\nteko savo brolio Goštauto drauge su kitais narsiais\nkariais. Šitai dėjosi vasarą, o jau žiemą Henrikas, Prū\nsijos maršalas, pakartotiniais antpuoliais nuniokojo Me\ndininkų valsčių. Jeigu lietuviai, parodę tokį narsu\nmą, būtų turėję ten daugiau\n1314 m e ta i\nkarių ir jėgų, tikrai būtų kry\nžiuočiai netekę visos stovyk\nlos, mat penki kariai, nakties tamsoje prasigavę pro\nsargybas, prisėlino beveik ligi pačių vadų ir, keletą\npriešų nužudę ir pasiplėšę\nN e p a p ra sta\np e n k ių\ngrobio, kiek tik galėjo pen-\niie tu v ių n arsa\nkiese pakelti, sveiki sugrįžo\npas savuosius, įvarydami kry\nžiuočiams siaubo; tik išaušus paaiškėjo, jog daugiau\nbūta baimės nei pavojaus.
Lietuviai, nujautę, jog priešas šitaip ir\nelgsis, iš anksto slaptai apstojo miškuose takus, visur\nprikirtą ir privertę medžių, kad priešas niekur negalėtų\npasprukti. Visi kryžiuočiai su vadu Henriku fon Ploc-\nke, Prūsijos maršalu, buvo šioje tankmėje arba su\nnaikinti, arba pakliuvo į nelaisvę. Gediminas, norėda\nmas, kad kariuomenė, prisikentusi visokio vargo per\nkarą su kryžiuočiais, atgautų narsą prisiplėšusi naujo\ngrobio, apie rugsėjo vidurį patraukė į Mazoviją ir\nDobrynę; jis nusiaubė ir vieną, ir kitą žemę; kadangi\nniekur nesirodė priešas, parvedė be kovos savo ka\nriuomenę, prisiplėšusią grobio, į tėvynę.
Vos brėkštant dienai, lietuvius iš visų pusių apsupo kryžiuočiai, vedami Henriko fon Ploc- kės. Kai išblėso pirmojo antpuolio įniršis ir žuvo še šiasdešimt narsiausių vokiečių, lietuviai nebeįstengė suburti gretų abejotiną sėkmę žadančiai kovai ir pa sileido be tvarkos bėgti. Sumišai bėgančius kryžiuočiai skerste skerdė, kas po skerdynių liko gyvas, tas arba prigėrė, arba badu miškuose išmirė.