Henrikas, Zemovito sūnus ir Plocko vyskupas, buvo parinktas vadovauti karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 324-325
Todėl ir buvo nutar\nta užbaigti sunkų bei ilgą karą, kuriam nei karalius,\nužsiėmęs Lenkijos reikalais, asmeniškai negalėjo atsidė\nti ir kurio nedrįso patikėti Skirgailai, karo sėkme nepa\nsižyminčiam kunigaikščiui, ir tokiu būdu išvaduoti Lie\ntuvą nuo baisiausių nelaimių; tai reikėjo padaryti dar\nir dėl to, kad, viena, lietuviai, be galo kovų nualinti,\nnedengė karo išlaidų, o antra, lenkai irgi nenoromis\nskyrė tam pinigų, nelyginant šitai būtų visai svetimas\n3 2 6\n\n## Puslapis 325\n\nreikalas. Priėmus nutarimą, ieškota žmogaus, kuriam be\npavojaus galima būtų patikėti šią slaptą užduotį, mat jis\nturėtų kryžiuočiams nekelti įtarimo ir Vytautui žadinti\npasitikėjimą; karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą va\ndovauti galop parinko Henriką, mozūrų kunigaikščio\nZemovito sūnų, neseniai vainikuotą Plocko vyskupu.\nJo atvykimas (tiesą sakant,\nP a šn e n k a m a s m o zū rų\ndaug kas manė, jog dėl gi-\nk u n ig a ik štis\nH enri-\nminystės jis gali likti nepas-\nk a s\ntebėtas) anaiptol negalėjo ne\nsukelti kryžiuočiams įtarimo,\ntačiau tuo pat metu Vytautas Marienburge surengė sa\nvo dukteriai Sofijai, tekančiai už Maskvos kunigaikščio\nVasilijaus, dideles palydėtuves.
Karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą vadovauti buvo parinktas Henrikas, Mozūrų kunigaikščio Zemovito sūnus ir Plocko vyskupas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 324-325
Todėl ir buvo nutar ta užbaigti sunkų bei ilgą karą, kuriam nei karalius, užsiėmęs Lenkijos reikalais, asmeniškai negalėjo atsidė ti ir kurio nedrįso patikėti Skirgailai, karo sėkme nepa sižyminčiam kunigaikščiui, ir tokiu būdu išvaduoti Lie tuvą nuo baisiausių nelaimių; tai reikėjo padaryti dar ir dėl to, kad, viena, lietuviai, be galo kovų nualinti, nedengė karo išlaidų, o antra, lenkai irgi nenoromis skyrė tam pinigų, nelyginant šitai būtų visai svetimas 3 2 6 reikalas. Priėmus nutarimą, ieškota žmogaus, kuriam be pavojaus galima būtų patikėti šią slaptą užduotį, mat jis turėtų kryžiuočiams nekelti įtarimo ir Vytautui žadinti pasitikėjimą; karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą va dovauti galop parinko Henriką, mozūrų kunigaikščio Zemovito sūnų, neseniai vainikuotą Plocko vyskupu. Jo atvykimas (tiesą sakant, P a šn e n k a m a s m o zū rų daug kas manė, jog dėl gi- k u n ig a ik štis H enri- minystės jis gali likti nepas- k a s tebėtas) anaiptol negalėjo ne sukelti kryžiuočiams įtarimo, tačiau tuo pat metu Vytautas Marienburge surengė sa vo dukteriai Sofijai, tekančiai už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus, dideles palydėtuves.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Dabar, kai šis rūpestis nukrito nuo galvos, karalius galėjo 1392 m e ta i ramia širdimi galvoti ir apie Vytauto grąžinimą į valdžią, tikėdamasis, kad nesunku būsią su juo suartėti. Kadan gi Vytautas, trokšdamas suartėti, ryžtingai visokiais bū dais veržėsi į sostą, su pagrindu galima buvo manyti, kad jis, suteikus jam tvirtesnę nei anksčiau viltį gauti valdžią, pereisiąs į karaliaus pusę. Todėl ir buvo nutar ta užbaigti sunkų bei ilgą karą, kuriam nei karalius, užsiėmęs Lenkijos reikalais, asmeniškai negalėjo atsidė ti ir kurio nedrįso patikėti Skirgailai, karo sėkme nepa sižyminčiam kunigaikščiui, ir tokiu būdu išvaduoti Lie tuvą nuo baisiausių nelaimių; tai reikėjo padaryti dar ir dėl to, kad, viena, lietuviai, be galo kovų nualinti, nedengė karo išlaidų, o antra, lenkai irgi nenoromis skyrė tam pinigų, nelyginant šitai būtų visai svetimas 3 2 6 reikalas. Priėmus nutarimą, ieškota žmogaus, kuriam be pavojaus galima būtų patikėti šią slaptą užduotį, mat jis turėtų kryžiuočiams nekelti įtarimo ir Vytautui žadinti pasitikėjimą; karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą va dovauti galop parinko Henriką, mozūrų kunigaikščio Zemovito sūnų, neseniai vainikuotą Plocko vyskupu.