Asmuo

Henrikas

Plocko vyskupas

2 teiginiai3 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Henrikas, Zemovito sūnus ir Plocko vyskupas, buvo parinktas vadovauti karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 324-325

Todėl ir buvo nutarta užbaigti sunkų bei ilgą karą, kuriam nei karalius, užsiėmęs Lenkijos reikalais, asmeniškai negalėjo atsidėti ir kurio nedrįso patikėti Skirgailai, karo sėkme nepasižyminčiam kunigaikščiui, ir tokiu būdu išvaduoti Lietuvą nuo baisiausių nelaimių; tai reikėjo padaryti dar ir dėl to, kad, viena, lietuviai, be galo kovų nualinti, nedengė karo išlaidų, o antra, lenkai irgi nenoromis skyrė tam pinigų, nelyginant šitai būtų visai svetimas 3 2 6 ## Puslapis 325 reikalas. Priėmus nutarimą, ieškota žmogaus, kuriam be pavojaus galima būtų patikėti šią slaptą užduotį, mat jis turėtų kryžiuočiams nekelti įtarimo ir Vytautui žadinti pasitikėjimą; karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą vadovauti galop parinko Henriką, mozūrų kunigaikščio Zemovito sūnų, neseniai vainikuotą Plocko vyskupu. Jo atvykimas (tiesą sakant, P a šn e n k a m a s m o zū rų daug kas manė, jog dėl gik u n ig a ik štis H enriminystės jis gali likti nepask a s tebėtas) anaiptol negalėjo nesukelti kryžiuočiams įtarimo, tačiau tuo pat metu Vytautas Marienburge surengė savo dukteriai Sofijai, tekančiai už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus, dideles palydėtuves.
t-002vidutinis

Karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą vadovauti buvo parinktas Henrikas, Mozūrų kunigaikščio Zemovito sūnus ir Plocko vyskupas.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 324-325

Todėl ir buvo nutarta užbaigti sunkų bei ilgą karą, kuriam nei karalius, užsiėmęs Lenkijos reikalais, asmeniškai negalėjo atsidėti ir kurio nedrįso patikėti Skirgailai, karo sėkme nepasižyminčiam kunigaikščiui, ir tokiu būdu išvaduoti Lietuvą nuo baisiausių nelaimių; tai reikėjo padaryti dar ir dėl to, kad, viena, lietuviai, be galo kovų nualinti, nedengė karo išlaidų, o antra, lenkai irgi nenoromis skyrė tam pinigų, nelyginant šitai būtų visai svetimas 3 2 6 reikalas. Priėmus nutarimą, ieškota žmogaus, kuriam be pavojaus galima būtų patikėti šią slaptą užduotį, mat jis turėtų kryžiuočiams nekelti įtarimo ir Vytautui žadinti pasitikėjimą; karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą vadovauti galop parinko Henriką, mozūrų kunigaikščio Zemovito sūnų, neseniai vainikuotą Plocko vyskupu. Jo atvykimas (tiesą sakant, P a šn e n k a m a s m o zū rų daug kas manė, jog dėl gik u n ig a ik štis H enriminystės jis gali likti nepask a s tebėtas) anaiptol negalėjo nesukelti kryžiuočiams įtarimo, tačiau tuo pat metu Vytautas Marienburge surengė savo dukteriai Sofijai, tekančiai už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus, dideles palydėtuves.