Grigorijaus iš Polonos mokslu buvo grindžiamas griežtesnių regulų gyvenimas, kurį Galiče išpažino Vaišvilkas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 110
Vaišvilkas mat, pasipiktinęs savo tėvo Min\ndaugo atsimetimu nuo krikščionių tikybos, pabėgo pas\nrusus, kur kitados gyveno kaip įkaitas. Didžiai pasi\nkeitus aplinkybėms, jo širdis ten palinko niekinti visa,\nkas žemiška, todėl, išpažinęs griežtesnių regulų gyve\nnimą pagal Grigorijaus iš Polonos mokslą, gyveno Ga-\nliče. Gal dėl kitos priežasties, o gal vildamasis atvers\nti į krikščionių tikėjimą tėvą karalių bei savo tautą,\niš ten jis vėl persikraustė į Lietuvą; netoli Naugardu\nko Nemuno pakrantėje pasistatęs vienuolyną, ten ėmė\nsu daugeliu tokio pat gyvenimo bendrininkų dievo\nbaimingai ir pastoviai gyventi, kartkartėmis, tiesa,\nkurstomas didikų.
Kojelavičiaus pasakojime Grigorijus iš Polonos prie Naugarduko pasistatė vienuolyną ir su bendraminčiais ėmė dievobaimingai gyventi.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 110
Vaišvilkas mat, pasipiktinęs savo tėvo Min\ndaugo atsimetimu nuo krikščionių tikybos, pabėgo pas\nrusus, kur kitados gyveno kaip įkaitas. Didžiai pasi\nkeitus aplinkybėms, jo širdis ten palinko niekinti visa,\nkas žemiška, todėl, išpažinęs griežtesnių regulų gyve\nnimą pagal Grigorijaus iš Polonos mokslą, gyveno Ga-\nliče. Gal dėl kitos priežasties, o gal vildamasis atvers\nti į krikščionių tikėjimą tėvą karalių bei savo tautą,\niš ten jis vėl persikraustė į Lietuvą; netoli Naugardu\nko Nemuno pakrantėje pasistatęs vienuolyną, ten ėmė\nsu daugeliu tokio pat gyvenimo bendrininkų dievo\nbaimingai ir pastoviai gyventi, kartkartėmis, tiesa,\nkurstomas didikų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Gal dėl kitos priežasties, o gal vildamasis atvers ti į krikščionių tikėjimą tėvą karalių bei savo tautą, iš ten jis vėl persikraustė į Lietuvą; netoli Naugardu ko Nemuno pakrantėje pasistatęs vienuolyną, ten ėmė su daugeliu tokio pat gyvenimo bendrininkų dievo baimingai ir pastoviai gyventi, kartkartėmis, tiesa, kurstomas didikų. Gavęs žinią, kad Treniota nužudė jo tėvą ir brolius, jis, nenorėdamas susilaukti tokios pat dalios, paspruko į Pinską. Keršto troškimas nedavė ramybės širdžiai, kuri per trumpą laiką dar nebuvo pakankamai užgrūdinta nepasiduoti žmogiškiems jaus mams. Šitaip susiklosčius jo gyvenimui, jis neturėjo ir negalėjo pats rasti būdo keršyti. Todėl ėmė skatin ti Tautvilą: jam, krikščioniui valdovui, jis perduodąs iš tėvo paveldėtas teises į Lietuvą, be to, maldaująs, kad nenurimtų neatkeršijęs Treniotai už tiek daug pik tadarybių, kad tėvui Mindaugui paaukotų jo žudiko kraują.
Susietas teiginys: t-002
Susieti teiginiai: t-002