Vilniaus vaivada Goštautas prisidėjo prie Žygimanto sąjungininkų, slapta žygiavusių prieš Švitrigailą prie Ašmenos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 231-232
Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, tu rėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žy gimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Nau garduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliau čiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną. Jame rašo, kad, gavęs laišką nuo ka raliaus, pastarasis išlaisvinęs Ram- poldą ir Gastoldą ir jam atidavęs, ti kisi netrukus galėsiąs tą patį didžiajam magistrui pranešti apie landmaršalką bei kitus belaisvius, kadangi jo pasiuntinys juos matęs laisvus ir pietus su karaliumi val gančius pirmąją dieną. Žr. Kotze bue Switrig., p. 6 9 . 14 Dabartinė Ašmena, Vilniaus guber nijos apskrities miestas, nutolęs nuo Vilniaus per 7 mylias, anais laikais tebuvo kaimas, kitados išaugęs ša lia kunigaikščio dvaro, dabar Staros- cino.-O pats miestas buvęs ten, kur dabar stovi pranciškonų vienuoly nas bei mažas kaimelis, priklausan tis vienuolynui, čia pat, už dabarti nio miesto, vadinamas Senąja Ašmena. Švitrigailos dvaras stovėjo kaip tik toje vietoje, kur ir dabarti nis dvaras. — • — 215 ## Puslapis 232 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS priekyje skubiai ir slapčiomis nužygiavęs į Ašmeną, apie rugpjūčio 28-ą įžūliai įsiveržė į Švitrigailos dvarą15, bet ten jo jau nerado, nes šis, ką tik įspėtas Trakų vaivados Manvy- do, lydimas kelių totorių vadų, išsigelbėjo pabėgdamas.
Jogaila išlaisvino Voluinėje į nelaisvę paimtą lietuvių didiką Goštautą ir pasiuntė jį Švitrigailai į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 231
Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygiman tu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nu raminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai pa imtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, tu rėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žy gimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Nau garduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliau čiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.
Algirdo valdymo metu didikas Goštautas Vilniuje apgyvendino 12 pranciškonų ir įkūrė jiems vienuolyną.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 114
Mindaugo krikštas ir kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, kaip Gedimino, Algirdo ir Kęstučio mėginimai įvesti Lietuvoje katalikų tikėjimą, rodė, kad Lietuva linksta i Vakarus, į Ro mos Bažnyčios prieglobstį. Nuo Gedimino laikų pranciško nai ir domininkonai turėjo dvi bažnyčias Vilniuje ir vieną Nau garduke, o Algirdui viešpataujant, vienas didikas Goštautas apgyvendino Vilniuje dar 12 pranciškonų ir įkūrė jiems vie nuolyną. Tuo pačiu laiku pranciškonai įsikūrė ir Lydoje.
Goštautas kai kurių autorių laikytas Podolės vaivada, pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėju ir pirmuoju Vilniaus vyskupu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205-206
Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies tu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many mu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet gi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia, i Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany O O. Franciszkanów. 189 ## Puslapis 206 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS savo Kronikoje nebūtų tos aplinkybės nutylėjęs, jeigu ji tik būtų tikra, taigi tą, tikriausiai Gžibovskio prasimanytą, Goštauto tariamą vienuolystę ir vyskupystę, atmeta.
Jogaila išlaisvino Voluinėje į nelaisvę paimtus lietuvių didikus Rumbautą ir Goštautą ir atsiuntė juos Švitrigailai į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 231
Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygiman tu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nu raminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai pa imtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, tu rėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žy gimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Nau garduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliau čiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.
Goštautas buvo vienas iš didikų, kuriuos Vytautas pasikvietė palydovais vykdamas pas imperatorių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 374
Vis dėlto buvo pamato būgštauti, kad jie gali\nnepaisyti teisėto susitarimo iš palankumo žmonėms, su\nkuriais susiję kalba ir kilme. Vytautas pats ėmėsi šio\nuždavinio: pasikvietęs į palydovus didikus Goštautą,\nRumbaudą bei Radvilą, jis išvyko pas imperatorių.\nPrieš tai susitarė slaptai su karaliumi (apie tai žinojo\ntiktai karalystės pakancleris Trombą), kad, Vytautui\n376\n\n## Puslapis 375\n\nišsiaiškinus, jog imperatorius bei jo brolis neabejingi\njų reikalui, kuo greičiausiai, niekam nieko nesakyda\nmas, ten išvyks ir Jogaila patvirtinti naujo susitarimo.
Vilniaus vaivada Goštautas buvo vienas iš Vytauto pasiuntinių į Korčino seimą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 418
Vytautui išėjus, senatas kuo rimčiau\nsiai paaiškino karaliui, kad, pritardamas pavojingiems ir \nsuktiems imperatoriaus sumanymams, nusileistų žmo\ngui, kuris ne tik jo šeimos, bet ir Lietuvos bei Lenkijos \npriešas, nes šitai esąs parodęs praeityje ne vieną kar\ntą. Štai todėl karalius po senato posėdžio, net neatsi\nsveikinęs su imperatoriumi, skubiai išvyko iš Lucko.\nAtvykęs į Lenkiją, jis sukvie- \nIšsiskiisto Lucko su- \ntė Korčine seimą, norėdamas, \nvažiavimo dalyviai \nkad karalystės luomai nu\nspręstų, kaip dera priešintis \nnesaikingiems Vytauto potroškiams.
Algirdas, sumušęs nepaklususį Teodorą Karijotaitį, pavertė Podolę savo valda ir paskyrė Goštautą vietininku.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 488
Mirus Konstantinui Karijotaičiui, Podolės kuni gaikščiui, į jo vietą Algirdas paskyręs Teodorą, jo brolį. Kadangi šis išdrįsęs nepaklusti Lietuvos kunigaikš čiui, pastarasis jį sumušęs, o Podolę pavertęs savo val da, paskirdamas vietininku Goštautą. Atidžiau pavartę praėjusių laikų istoriją, lenkai, be abejo, gautų akivaiz džių įrodymų, jog tuo metu, kai Kazimieras Didysis rei kalavo, remdamasis giminyste, po Boleslovo, Mazovijos kunigaikščio, mirties dalies Rusios žemių, esančių tarp Lvovo ir Galičo, kita Podolės dalis priklausė lietuviams: būtent Liubartui — Lvovas, Goštautui — Kamenecas, Narimantui — Kremenecas, Kęstučiui — kitos pilys ir dvarai, todėl, pasitenkinęs Boleslovo turėtomis valdo mis, nelietęs krašto, pavaldaus Lietuvai.
Teodoro Narbuto aprašyme Lietuvos maršalka Goštautas vadovavo Veliuonos gynybai, kai plačiai įtvirtinta ir gausiai gyvenama vietovė priešinosi kryžiuočių kariaunai.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 162-163
Veliuona, turėjusi plačiai nu 164 sidriekusius įtvirtinimus, gausiai žmonių apgyvendinta, vado vaujama Lietuvos maršalkos Goštauto, su pavaldžiais kitais dviem įžymiais lietuvių didikais - Surminu ir Meteviku, stip riai priešinosi kryžiuočių kariaunai
Teodoro Narbuto pasakojime Goštautas pamilo Bučackio dukterį ir paprašė jos rankos, tačiau jos tėvas atsisakė sutikti, nebent Goštautas pasikrikštytų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 175
Goštautas pamilo Bučackio duk rą ir prašė tėvo jos rankos. Tačiau šis atsakė, kad laikytų sau garbe turėti žentu tokį garsų asmenį, betgi religijų skirtumas toks didelis, koks yra tarp krikščionių ir lietuvių tautos tikėji mo, kad neleidžia jam sutikti, nebent Goštautas panorėtų tą kliūtį pašalinti pasikrikštydamas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jogaila, ne be pagrindo įtardamas, jog visas reikalas kreipiamas J o g a ila n u sp ren d žia į neišvengiamą ginkluotą su- k a riau ti p rieš k r y - sirėmimą, skubiai išvyko į žiu o čiu s Lietuvos Brestą pasitarti dėl karo su skitų chanu ir Vytau tu. Ten jie nusprendė visomis jėgomis pradėti bendrą karą prieš kryžiuočius. Jie ilgai svarstė reikšmingą ir svarbų klausimą, galintį nulemti visų įvykių raidą, bū tent, kas daryti, kad kryžiuočių pusėje nekariautų nei imperatorius Zigmantas, nei karalius Vaclovas. Jogaila manė, kad, negavę pagalbos iš vengrų bei čekų, kry žiuočiai nepajėgsią ilgiau at- S ten giasi p a la ik y ti sispirti; antra vertus, dar te- d ra u g y stę su im pera- begaliojo sutartis, sudaryta to riu m i Z ig m a n tu šešiolikai metų tarp šių šalių valdovų ir Lenkijos bei Lie tuvos, pagal kurią jie neturėjo teikti kryžiuočiams pa galbos.