Goštautas

PDF 231-232

Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, turėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žygimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Naugarduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliaučiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną. Jame rašo, kad, gavęs laišką nuo karaliaus, pastarasis išlaisvinęs Rampoldą ir Gastoldą ir jam atidavęs, tikisi netrukus galėsiąs tą patį didžiajam magistrui pranešti apie landmaršalką bei kitus belaisvius, kadangi jo pasiuntinys juos matęs laisvus ir pietus su karaliumi valgančius pirmąją dieną. Žr. Kotzebue Switrig., p. 6 9 . 14 Dabartinė Ašmena, Vilniaus gubernijos apskrities miestas, nutolęs nuo Vilniaus per 7 mylias, anais laikais tebuvo kaimas, kitados išaugęs šalia kunigaikščio dvaro, dabar Staroscino.-O pats miestas buvęs ten, kur dabar stovi pranciškonų vienuolynas bei mažas kaimelis, priklausantis vienuolynui, čia pat, už dabartinio miesto, vadinamas Senąja Ašmena. Švitrigailos dvaras stovėjo kaip tik toje vietoje, kur ir dabartinis dvaras. — • — 215 ## Puslapis 232 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS priekyje skubiai ir slapčiomis nužygiavęs į Ašmeną, apie rugpjūčio 28-ą įžūliai įsiveržė į Švitrigailos dvarą15, bet ten jo jau nerado, nes šis, ką tik įspėtas Trakų vaivados Manvydo, lydimas kelių totorių vadų, išsigelbėjo pabėgdamas.

PDF 231

Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygimantu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nuraminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai paimtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, turėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žygimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Naugarduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliaučiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.

PDF 114

Mindaugo krikštas ir kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, kaip Gedimino, Algirdo ir Kęstučio mėginimai įvesti Lietuvoje katalikų tikėjimą, rodė, kad Lietuva linksta i Vakarus, į Romos Bažnyčios prieglobstį. Nuo Gedimino laikų pranciškonai ir domininkonai turėjo dvi bažnyčias Vilniuje ir vieną Naugarduke, o Algirdui viešpataujant, vienas didikas Goštautas apgyvendino Vilniuje dar 12 pranciškonų ir įkūrė jiems vienuolyną. Tuo pačiu laiku pranciškonai įsikūrė ir Lydoje.

PDF 205-206

Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo miestu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 manymu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Betgi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia, i Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany O O. Franciszkanów. 189 ## Puslapis 206 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS savo Kronikoje nebūtų tos aplinkybės nutylėjęs, jeigu ji tik būtų tikra, taigi tą, tikriausiai Gžibovskio prasimanytą, Goštauto tariamą vienuolystę ir vyskupystę, atmeta.

PDF 231

Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygimantu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nuraminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai paimtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, turėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žygimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Naugarduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliaučiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.

PDF 374

Vis dėlto buvo pamato būgštauti, kad jie gali nepaisyti teisėto susitarimo iš palankumo žmonėms, su kuriais susiję kalba ir kilme. Vytautas pats ėmėsi šio uždavinio: pasikvietęs į palydovus didikus Goštautą, Rumbaudą bei Radvilą, jis išvyko pas imperatorių. Prieš tai susitarė slaptai su karaliumi (apie tai žinojo tiktai karalystės pakancleris Trombą), kad, Vytautui 376 ## Puslapis 375 išsiaiškinus, jog imperatorius bei jo brolis neabejingi jų reikalui, kuo greičiausiai, niekam nieko nesakydamas, ten išvyks ir Jogaila patvirtinti naujo susitarimo.

PDF 418

Vytautui išėjus, senatas kuo rimčiausiai paaiškino karaliui, kad, pritardamas pavojingiems ir suktiems imperatoriaus sumanymams, nusileistų žmogui, kuris ne tik jo šeimos, bet ir Lietuvos bei Lenkijos priešas, nes šitai esąs parodęs praeityje ne vieną kartą. Štai todėl karalius po senato posėdžio, net neatsisveikinęs su imperatoriumi, skubiai išvyko iš Lucko. Atvykęs į Lenkiją, jis sukvieIšsiskiisto Lucko sutė Korčine seimą, norėdamas, važiavimo dalyviai kad karalystės luomai nuspręstų, kaip dera priešintis nesaikingiems Vytauto potroškiams.

PDF 488

Mirus Konstantinui Karijotaičiui, Podolės kunigaikščiui, į jo vietą Algirdas paskyręs Teodorą, jo brolį. Kadangi šis išdrįsęs nepaklusti Lietuvos kunigaikščiui, pastarasis jį sumušęs, o Podolę pavertęs savo valda, paskirdamas vietininku Goštautą. Atidžiau pavartę praėjusių laikų istoriją, lenkai, be abejo, gautų akivaizdžių įrodymų, jog tuo metu, kai Kazimieras Didysis reikalavo, remdamasis giminyste, po Boleslovo, Mazovijos kunigaikščio, mirties dalies Rusios žemių, esančių tarp Lvovo ir Galičo, kita Podolės dalis priklausė lietuviams: būtent Liubartui — Lvovas, Goštautui — Kamenecas, Narimantui — Kremenecas, Kęstučiui — kitos pilys ir dvarai, todėl, pasitenkinęs Boleslovo turėtomis valdomis, nelietęs krašto, pavaldaus Lietuvai.

PDF 162-163

Veliuona, turėjusi plačiai nu­ 164 sidriekusius įtvirtinimus, gausiai žmonių apgyvendinta, vadovaujama Lietuvos maršalkos Goštauto, su pavaldžiais kitais dviem įžymiais lietuvių didikais - Surminu ir Meteviku, stipriai priešinosi kryžiuočių kariaunai

PDF 175

Goštautas pamilo Bučackio dukrą ir prašė tėvo jos rankos. Tačiau šis atsakė, kad laikytų sau garbe turėti žentu tokį garsų asmenį, betgi religijų skirtumas toks didelis, koks yra tarp krikščionių ir lietuvių tautos tikėjimo, kad neleidžia jam sutikti, nebent Goštautas panorėtų tą kliūtį pašalinti pasikrikštydamas.

PDF 62

Gediminas greitai nespėjo sušaukti savo kariuomenės, pasiuntė savo didįjį etmoną su nedideliu karių būriu į Kauną, sustiprindamas jo gynimą nuo vokiečių. O tas jo etmonas tai buvo Goštautas2 iš Stulpų giminės