c-169402Citatos
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 132
Kaip tei\ngiama įvairių rašytojų, Ro\nmuntas paliko penketą sūnų, \ntačiau artesnis tiesai vos ke\nlių šaltinių minimas pasakojimas, jog jis mirė bevai\nkis. Mat tie, kurie vadinami jo sūnumis, buvo jau to\nkio amžiaus, kad jauniausias iš jų, Traidenis, Romun- \ntui dar gyvam esant, vadovavo kariuomenei kaip \nvyriausiasis vadas. Vargu ar galima patikėti, kad per \ntokį trumpą laiką po Šventaragio mirties (tai yra vos \nper dešimtmetį) jo proanūkiai būtų suaugę ne tik bran\ndžiais jaunikaičiais, bet ir vyrais, galinčiais valstybę \nvaldyti.