Germantas

PDF 66

Netgi kai kuriuose Jogailos au­ tentiškuose dokumentuose, rašytuose prieš jo krikštą ir iki šiol išsaugotuose Karaliaučiaus archyve, Vilniaus vardas - Vylne, Velne, labai panėši į vardą, duotą jam Snorro. Tad kad ir kurią iš visų tų legendų pripažintume esant tikro- viškiausia, vis vien neabejotinas dalykas, jog Vilniaus įkū­ rimą ne Gediminui, bet jo pirmtakams dera priskirti. Jau, pasak mūsų kronikų, Lietuvos kunigaikštis Germantas XIII amžiuje pirmasis toje vietoje turėjo būti įkurdinęs vaidi- k Č a c k i s, gavęs išrašą iš tos Snorro kelionės aprašymo rankraščio, esan­ čio Kopenhagos bibliotekoje, pirma­ sis apie tai užsiminė.

PDF 66-67

50 ## Puslapis 67 I KNYGA las, kunigaikščių kapavietes padaręs ir savo Dievų šlovini­ mus rengęs. Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta to­ kiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstaty­ ta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vė­ liau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnė­ je, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę seno­ vinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą.

PDF 34-35

I. Esą \npirmasis toje vietovėje įkurdinęs gy­\nvenvietę Germantas, vykdydamas \nsavo tėvo, kunigaikščio Šventaragio, \npasak jų, viešpatavusio Lietuvoje \napie 1268 m., valią, tam slėny pir­\nmasis miškus išnaikinęs ir savo tė­\nvo bei savo paties įpėdinių kapavie­\ntėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo, \nŠventaragio, kas reikštų Šventą al-\n18\n\n## Puslapis 35\n\nI KNYGA\nUrna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų \nnebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė \nvietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lie­\ntuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte te­\nokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8.

PDF 126

Kadangi buvo stengiamasi tramdyti savo norus ir nerodyti sumanymų, šitai įvyko veikiau per atsitiktinumą nei dėl ypatingo Šventaragio nuro­ dymo; jo prigimtis, švelnesnė nei kitų, nelinko į karą, be to, ir amžius jau nebuvo tinkamas. Jis norėjo, kad tėvynėje visada viešpatautų ramybė, todėl, skubiai su­ kvietęs tarybos posėdį, paskyrė savo įpėdiniu jau be­ veik šešiasdešimtmetį sūnų Germantą. Po to neilgai ir tebegyveno.

PDF 127

Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau­ žui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am­ žinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo­ mas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va­ dinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik­ dami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu­ vo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos. Žyniams uždėjo pareigą kurstyti, kaip reikalavo pa­ pročiai, ąžuolinėmis ir pušinėmis malkomis amžinąją ugnį; jeigu ši ugnis kartais būtų užgesusi, pats žynys būtų buvęs sudeginamas už nerūpestingumą ar už tai, kad deramai nepaisė tikėjimo nurodymų.

PDF 128

Valstybėje tada bu- ir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti. Su pastaraisiais Germantas suėjo į draugystę, pasiūlydamas sąjungą — ne tiek iš noro taikiai gyventi, kiek iš troškimo visomis jėgo­ mis iš karto pulti rusus. Labiausiai jis veržėsi susi­ kauti su Leonu, negalėdamas užmiršti, kaip prieš ke­ letą metų jo buvo nužudytas vaišėse Lietuvos didysis kunigaikštis.

PDF 131

Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon\nVestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas\nir žuvo. Netrukus po to Lietuvoje baigė dienas ir Ger­\nmantas. Sukvietus Kernavėje didikų sueigą, Germanto\nvyresnysis sūnus Giliginas buvo paskelbtas Lietuvos\nvaldovu, jo broliui Trobiui\npatikėta Žemaitija su ta są­\nlyga, kad jis bus pavaldus\nLietuvos didžiajam kunigaik­\nščiui.

PDF 129

Grįžęs iš to žy­ gio, jis ėmėsi taikiai tvarkytis ir kurdinti šalyje nau­ sėdijas: tuo metu buvo padėti pamatai Gervėčių mies­ teliui. Tačiau ir vidaus ramybe, ir sutartimi sutvirtintą draugystę su lenkais išardė kurių ne kurių asmenų maištingi sumanymai. Povilas, Krokuvos ganytojas, no­ rėdamas atkeršyti Boleslovui Droviajam už asmeniškas skriaudas, protarpiais slapta kviesdavosi į lenkų kraštą lietuvių kariaunas.

PDF 131

Sukvietus Kernavėje didikų sueigą, Germanto vyresnysis sūnus Giliginas buvo paskelbtas Lietuvos valdovu, jo broliui Trobiui patikėta Žemaitija su ta są­ lyga, kad jis bus pavaldus Lietuvos didžiajam kunigaik­ ščiui. Rūmų maršalas, para­ ginęs vieną bei kitą siekti ir karo, ir taikos metu tokios pat santarvės bei šlovės, kokią paveldėjo iš protėvių, įteikė Giliginui kalaviją bei lazdą. Šitoks nesudėtingas tada buvo vainikavimo paprotys, kuriuo valdovui suteikdavo aukščiausiąją ga­ lią žiūrėti valstybės reikalų ir viduje, ir svetur.